Kai pas mus pirmą kartą atsirado Monster energetiniai gėrimai, turėjom tris pagrindinius skonius. Originalų, juodoje skardinėje su žalia M, kurį ir dabar turim (turim ir becukrę
variaciją). Low Cal – mažai kalorijų turintį monsterį juodoje skardinėje su šviesiai mėlyna M. Ir Ripper, juodoje skardinėje su geltona M. Tada man tas geltonas visai nepatiko, lyg koks gazuotas sirupas (frazė, kurią naudoju gal per dažnai), su tuo multivitaminų sultims būdingu saldumo kartoku poskoniu. Tiesiog labai ne kažką toks buvo.
Kažkaip apie tai nepagalvojau, kai susikroviau nematytas skardines į krepšelį, nepaisant labai ryškiai geltonos skardinės ir aiškaus Ripper užrašo, smegenys tiesiog nesmeginino. Mano laimei, jo skonis dabar gerokai patobulintas.
Kur kas subtilesnis, toli gražu nebeprimenantis gazuoto sirupo, dabar gi Monster Ripper yra bene geriausias tropinių vaisių skonio energetinis gėrimas, kokį kada gėriau (pvz.: iki šiol labai nemėgstu redbull variacijos). Gera tekstūra, neblogas skonis, turi to tokio kandimo, kaip nuo citrusinių vaisių žievelės. Nebeturiu kuo skųstis.
Išėjus pirmiems dviem John Wick filmams – po antrojo sustojau. Veikėjas, kuriuo žavėjausi – prarado savybę, dėl kurios juo žavėjausi, tad nebebuvo jokio reikalo toliau kankintis su sėdėjimu ir žiūrėjimu (čia viskam, serialam, filmam). Bet štai aš ir vėl čia, kas reiškia, jog persigalvojau ir pažiūrėjau John Wick, Chapter 3: Parabellum. Ir dėl to džiaugiuosi.
Istorija prasideda būtent ten, kur ir baigėsi, John Wick, paskelbtas excommunicado, naudojasi paskutinėmis jam duotomis minutėmis, kad užsitaisytų žaizdas ir bent kiek priartėtų prie pirmojo žingsnio ieškant Vyriausiojo. Vyriausiasis yra vienintelis galintis pakeisti monolitinius Aukštojo Stalo įsakymus. Tad, medžiojamas, John telkiasi visas senas paslaugas, žetonus, pažadus ir skolas, kad bent kiek palenktų buvusius kolegas savo pusėn. Jei ne tiek, kad jam padėtų, tai bent tiek, kad neapsiimtų ant jo galvos kabančio kontrakto, kurio kaina tik didėja. Bėda tik ta, kad Vyriausiasis juk irgi norės atlygio…
Siužetas seka tris veikėjus: Bowery gatvės Karalių, Continental viešbučio vadybininką Winston, ir patį John Wick. Kiekvienoje iš gijų jaučiama įtampa: iš visų pusių artėjantys priešai ir tekantis laikas. Visi trys ieško atsakymo, šanso, kuris leistų jiems pasilikti savo poziciją. Kas – derasi, kas – lošia, o kas – kovoja.
Nors John pasirinkimas nužudyti Aukštojo Stalo narį Continental viešbučio ribose ir lieka kvestionuojamas, dabar galime jį tiesiog pamiršti. Bendrame istorijos paveiksle jis – nebesvarbus. Kas padaryta – padaryta, vietoje to stebime Baba Yaga virsmą žmogumi, gebančiu veikti tiesiog dėl įkarščio. Ką ten, juk net ir tada, pasielgęs taip, atrodytų, neracionaliai, jis puikiai žinojo, kokių bėdų susilauks ir buvo pasiryžęs tą kainą sumokėti. Tad gal ir ne toks neapskaičiuotas žingsnis, koks atrodė. Dabar jo nebevaržo jokios taisyklės, įstatymai. Pasirinkimas visiškai jo: likti limbe iki išžudys pakankamai buvusių kolegų, kad šie nustotų bandyti, ar grįžti ir tapti kur kas didesniu Tvarkos Chaose įrankiu. Tad taip istorija ir tęsiasi.
Kovų choreografija, muzika ir vaizdo efektai prilygsta Matricai, tik Karalius, vaidinamas Morfėjaus aktoriaus, taip Džonui ir nepasiūlė raudono arba mėlyno M&M saldainio. Keanu Reeves sutvertas būtent tokioms rolėms.
Bendrai imant, nesitikėjau, kad filmas bus geras. Maniau, kad jie tiesiog sudirbo veikėją. O paaiškėjo, kad jie tiesiog leido jam evoliucionuoti. Ir tai, nepaisant to ar iškilusi persona mums patinka ar ne, yra geras dalykas.
Kai kuriems energetinių gėrimų gamintojams, akivaizdu, patinka chaosas. Kitaip paaiškinti kelių skirtingų gėrimų paleidimo vienas po kito paaiškinti negaliu. Prasibėgau sau, užėjau vandens, ir kažkaip atsidūriau tų energetinių gėrimų skyriuje. Kaltas, savaime suprantama, parduotuvės išplanavimas. Nors vandens gal ir galėjau pasiimti su savimi iš namų, kas ten dabar žino. Bet, kad jau buvau čia, apsižvalgiau ar nėr ko naujo ir ką jūs manot. Yra. Vėl. Net atidžiau pažiūrėjau, galvojau gal čia tas pats baisusis Anime Ice, bet kur tau. Naujas. Vėl.
Cult Dragon Power, labai dailaus klasikinio gyvatiško drakono stiliaus apipavidalinimu, turėtų būt drakono vaisiaus skonio. Ar taip yra – nepasakysiu. Visas skonis, kuris mane pasiekė, buvo raudonų uogų miksas. Kas šiaip jau nėra blogai, bet toli gražu nuo gėrimo, kurio eičiau nusipirkti savavališkai.
Kol kas geriausia ką Cult pasiūlė yra tas kramtomos gumos skonio gėrimas. Dabar jį, ir dar vieną, perdarė ir versijomis, kuriose nėra kofeino. Tad tie iš jūsų, kur jautresni, ar šiaip labiau prisižiūri – irgi galit paragauti.
Šiek tiek užtrukau, kol prisėdau pažiūrėti Castlevania: Nocturne, antrą sezoną. Bet, kai jau pagaliau gavosi, tai tikrai gerai pasimėgavau. Ne visų veikėjų sekamos istorijos gijos patiko, bet tas turbūt taikytina visiems ir visur. Juoba, kad tos gerosios, patikusios gijos – už viską kompensavo.
Istorija tęsiasi nuo ten, kur baigėsi praeitas sezonas, Erzsebet Bathory virsmo vampyrų dievu, Sekhmet reinkarnacija. Grasindama užtemdyti visą pasaulį, ji leidžiasi to link vedama savo ištikimiausios tarnaitės, šventikės, kadaise garbinusios pačią Karo Deivę. Bet mūsų herojai, įskaitant ir Belmont bei Alucard, neketina sėdėti rankų sudėję.
Alucard iškeliauja ieškoti Sekhmet sarkofago, su viltimi, kad tai padės sustabdyti Bathory virsmą dievybe, o mes, pamažėle, gauname ir likusią tų ištakų istoriją. Drolta, dabar du kart mirusios šventikės priešistorę. Kadaise buvusi Sekhmet kunige, po to kai vampyras išpjovė visas jos seseris, deivės tarnaites, moteris likimą perėmė į savo rankas. Pasinaudojusi vampyru ir pati pasivertusi, ji ėmėsi atkūrinėti deivės šventovę ir ieškoti tinkamo indo, tinkamo asmens jos prikėlimui. Tokia juk tad buvo akivaizdi deivės valia. Vampyrė yrėsi per ištisus šimtmečius, bet vertos deivės taip ir nerado. Iki Erzsbet Bathory. Išdidi iki bene arogancijos, moteris priėmė dovaną ir pradėjo tamsų kilimą į dieviškumą, į virsmą Sekhmet. Pirmiausia, per vampyrizmą, tada, per deivės kraują ir dabar, per paskutinį žingsnį: Sekhmet mumifikuotą širdį.
Tuo tarpu, likę veikėjai savaip ieško būdų sustabdyti šį košmarą, bei susidoroti su vidiniais demonais. Kas bando susitaikyti su praeitimi, o kas – su baisia ateitimi. Vieni, tokie kaip Olrox, kovoja su savimi, savo pragmatizmu ir sąžine. Dar kiti tenori, kad viskas pasibaigtų.
Kaip ir minėjau aukščiau, ne visų veikėjų istorijos man buvo įdomios, bet pagrindinė tema ir kiti veikėjai – puikiai viską atsvėrė. Mylimiausi, žinoma, išliko Alucard ir Belmont. Labai graži ir pati animacija, pilna bene klasikinių detalių, bei modernių intarpų, kas net mano dėmesio trūkumą sugebėjo įveikti ir prikaustyti prie ekrano. Bendrai imant, tikrai labai patiko.
Žiema buvo… Buvo. To pasėkoj tad ir vėluojantys įrašai, vėl. Ne viskas, žinoma, blogai, bet vis tiek, vis dar bandau atsigauti ir grįžti į vėžias po visų nesėkmių. Sveikatos problemos, netikėtos išlaidos ir keli nemalonumai namuose.
Kad palaikyt tą sveiką protą, jame įjungtas šviesas, sužiūrėjau visus Disney+ buvusius Simpsonus. Nuostabiai evoliucionuojantis filmukas, buvo labai malonu stebėti, kaip vaikai tampa asmenybėmis, tėvai įgauna perspektyvos, o šalutiniai veikėjai – dimensijų. Pasibaigus tiems, gavau Prime TV prieigą, kur šeimyna mėgavosi nostalgija, žiūrėdami Supernatural. Man pasirodė kiek per sunku, tai pasidairiau ko ten dar yra ir radau Like a Dragon: Yakuza mini serijas. Bendra istorija veda ten pat, bet yra šiek tiek kitaip pasakojama nuo Yakuza 0 ir pirmo Kiwami, ko pasėkoj gaunam visai neblogą tos pačios istorijos perpasakojimą. Yra ir Majima, mano mylimiausias veikėjas, o Kiryu netgi dėvi tą savo legendinį kostiumą. Netflix naujas Castlevaniasezonas irgi nenuvylė, labai džiaugiausi tikrai ekstremaliai gera animacija, su dėmesį traukiančiais kitokio stiliaus intarpais, kurie turbūt paglostys širdį kiekvienam klasikinių anime mylėtojams. Istorija gal ir vidutiniška, bet nenuvylė. Smagiausia buvo, kad mūsų bi ar gal net pan, ir turbūt poly princas Alukardas, pareiškė mylėjęs begales kartų. Labai nemėgstu „pirma kart įsimylėjau, po šimtų metų gyvenimo“ temų ir šiaip heteroseksualių vampyrų. Garbingi paminėjimai būtų Metropolisanimuotas filmas, kiberpanko žanro, pasakojantis apie gilų poreikį suėsti turtinguosius, nes oligarchija yra paskutinė dar pakenčiama riba; ir Nosferatu. Nesitikėjau, kad bus toks baisus ir keistas. Patiko.
Žiemą Steam platformoje (ir visose kitose) buvo išpardavimas, o Gruodį – kaip tik mano gimtadienis. Gaila, kad sugalvojo jie, jog nebereikia duoti nemokamų kortelių, taip bausdami visus už kelis kvailius. Kaip ten bebūtų, gavau gero ir dėl ligų turėjau laiko pasėdėti ir pažaisti. Pirma tai, vieno visų laikų mylimiausių žaidimų Cloudpunkžaidimo DLC: City of Ghosts, padovanotas geriausių draugų. Toks pat geras, kaip ir pagrindinis žaidimas. Davė šiek tiek įžvalgų į žaidimo ištakas, daug naujų istorijų, sutinkamų žmonių, bei nauja priežastis naktimis nemiegoti, galvojant ar padarei teisingą pasirinkimą (nebent esat gudresni, nei aš, ir išsisaugojot laiku). Po to palepinau savo vidinį gangsterį ir pasiėmiau pažaisti Crime Boss. Smagus, įtraukiantis ir pakankamai paprastas. Jei reiktų apibūdinti vaibą per palyginimus, sakyčiau Saints Row ir Payday vaikas. Duoda žemėlapį, misijas, bei istoriją. Vėl gi, garbingi paminėjimai: partnerių dovana, Ori and the Blind Forest, ir Find All 5: Vikings. Ori žaidimukas: geras ir gražus, bet ir sunkus, tai nusiteikit, kad reiks kartoti reakcijų ir apgalvojimo reikalaujančias dalis. Deja, pilnas ir programinių klaidų, bugų, o ir Steam glitčai labai nepadeda. Bet tikrai verta su jais visais kovoti, kad pereiti, bei pamatyti visą tą istoriją. Na o Find All tiesiog naujausia mano mylimiausios daiktų ir paslapčių ieškojimo tipo žaidimų frančizės dalis. Būtų smagu jei sekant kompaniją Steam jie sugebėtų pranešti apie naujai tos kompanijos išleistus žaidimus, na, bet radau, tai…
Na ir kratinukas kitų dalykų: savarankiškas remontas einasi gerai, šeimyna padovanojo visą didžiulį stalą, ant kurio vietos užteks visiems mano poreikiams. Belaidė klaviatūra lengvina darbą. Gera gertuvė leidžia išgerti daugiau vandens. O, ir dar, dovanų gavau neblogo dydžio pavyzdukus: YSL Myslf, labai neblogi, bei Valentino Uomo Intense, kuriuos jau labai seniai norėjau pabandyti dėl įvairių blogų priežasčių. Abudu prie mėgstamiausių kvapų.
Žiema nebuvo gera, trūko sniego, o ir per didžiąją jos dalį tiesiog sirgau. Bet, žinot ką? Vis tiek esu dėkingas už viską, ką ji davė, įskaitant ir naują perspektyvą.
O dabar, nupirkit man kavos, bemiegis goblinas many reikalauja mitalo: ko-fi.
Ego Noctis Naktigonė 