Oi, kokia gera diena buvo. Vėjuota, apsiniaukę, šilta, bet taip maloniai, su rud… pavasario lietaus pažadu. Daugiau ar mažiau savo galvoje, su audio knyga ausinėse ir pavargęs po bėgimo kuris galutinai pribaigė mano sportbačius, ne iš kart pastebėjau, kad iki savo mėgstamiausios energetinių gėrimų lentynos tenka brautis atkakliau nei įprastai.
Prasibrovęs pamačiau kodėl, ką jie čia visi ėmė ir nešėsi, nė nesusimąstydami ar liks man. Cult: Game Changer. Su Cult mes turim meilės-neapykantos santykius. Kai kurie gėrimai tiesiog nuostabūs. Kiti gi tokie blogi, kad net apsakyt sunku. Bet šio skardinė kažkuo priminė Monster: Nitro (tą žalią), ko pasėkoj prisikroviau ir aš. Namuose bus aišku ar aš a) dabar gavau geriausią gėrimą, ar b) sprendžiau apie knygą pagal viršelį ir sužinojau.
Kaip ten su tuo Cult bebūtų, vis dar pasitikiu tiek, kad nei šaldžiau, nei laukiau moraliai palaikančio video žaidimo užsikrovimo. Tiesiog atsidariau ir… Atsakymas a) geriausias gėrimas. Cult: Game Changer yra labai gero, sodraus persikų ir nektarinų skonio. Ne toks tirštas, kaip Monster Hamilton ir kur kas gaivesnis.
Yakuza 0 yra į pultelį įtikėti mane privertęs žaidimas, priminęs ką reiškia pamiršti išsaugoti eigą rankiniu būdu. Vieta ir laikas – Japonija, 1980-ieji. Švytintis, blizgus naktinis gyvenimas ir jakudzų rankos ant jo. Istorija – iš vidaus, nes esate vienas iš jų.
Yakuza 0 istorija pasakojama iš 2 perspektyvų. Beprotiškai garbingo ir komiškai gabaus Kiryu Kazuma, bei žavaus apskaičiuoto pavojaus ant pavadžio įsikūnijimo – Goro Majima, Shimano pasiutusio šuns. Abu vyrukai įsivelia į bėdas, kurios ir taip jau neaukštai juos stovinčius nuspiria dar žemiau tom jakudzų šeimų hierarchijos kopėčiom. Nė neįtardami, kad kitas toks egzistuoja, abu bando pataisyti padėtį, iki ji dar pablogėjo ir, panašu, siekia panašaus, jei ne to paties tikslo. Tas tikslas, galiausiai ir apjungs abi istorijas.
Kiryu gauna vieną paprastą darbą: išmušti skolą. Nėra neįprasta klientą šiek tiek aplamdyti, bet nužudyti jau būtų rimta problema. Tad, kai randamas kliento kūnas, sunerimsta visi, ne tik Dojima jakudzų šeima. Tie kas bent kiek pažįsta Kiryu – nekaltas. Bet tai tik įrodo, kad situacija buvo sukelta tyčia: siekiant jį pakišti ir, tuo pačiu, sutepti Dojima šeimos garbę. Kiryu neturi kito pasirinkimo kaip tik įrodyti tiesą. Arba, jie nepavyktų, bent jau perimti visą atsakomybę ant savo vieno pečių ir neatnešti nešlovės šeimai.
Goro rolė, bent jau iš pradžių, atrodo paprastesnė. Jis dirba kabareto klubo vadovu, tikslas čia – tik pinigai. Pinigai šeimai, pinigai šeimos galvai. Priešingai nei Kiryu, kur jau iš pirmo žvilgsnio aišku, kad vyrukas garbingas net jei jo meilė karaoke kiek abejotina, Majima perprasti sunkiau. Pirmą kartą jį išvystame padėtyje be išeities, kai karštagalvis, girtas klientas ima siautėti jo klube. Majima situaciją pakreipia taip, kad girtuoklis užsičiaupia laimingas ir dar visiems pastato gėrimų. Ir tai tik paviršius. Nuo veido dingus šypsenai, brėkštant aušrai ir to pasėkoj – gęstant kabareto šviesoms, Majima patraukia namo. Kiekvieną jo žingsnį, kiekvieną judesį – stebi kiti šeimos nariai, kartais to nė neslėpdami. Goro – pavojingas ir sunkiai nuspėjamas, tad ir laikomas ant trumpo, įtempto pavadžio.
Nors ir iš skirtingų istorijos pusių, abu vyriškiai įsivelia tą pačią velniavą. Korumpuoti politikai, susitepę jakudzos. Visi dirba išvien, kad gautų tą nelemtą tuščią plotą. Paskutinę neužimtą zoną, kuri ją užėmusiai šeimai pakeistų viską. Kol priešininkai šukuoja gatves ieškodami savininko, Kiryu ir Goro bando padaryti tai, kas reikia, pasielgti teisingai. Kad ir kaip kiekvienas supranta kas yra tas „teisingumas“.
Siužeto posūkiai tiesiog stogą rauna. Po vieno skyriaus – atsikvėpdavau. Viskas, nei keisčiau, nei blogiau dabar jau tikrai nebebus. Ir tada, kitame skyriuje, būdavo ir keisčiau, ir blogiau. Tai patariu tik, stebėkite filmukus akis išplėtę ir, dėl visko kas šventa, žaidimą saugokit ir saugokit dažnai. Išsaugokit kur nors ilgai bėgę. Išsaugokit po disko šokių. Išsaugokit po karaoke nakties. Ir, būtinai, išsaugokit padėję kokiai nors bobutei.
Yakuza 0 vienodomis dalimis tamsus ir juokingas. Abu vyrukai – labai skirtingi. Bet neabejoju, kad pamilsit abu. Jei ne nuo pat pirmo skyriaus: Kiryu angeliškų karaokė gaidų, ar Majima pakaustytų batų įžūlumo, tai bent jau pabaigoje, tikrai.
Tai istorija apie tamsiausiose kertelėse randamą garbę. Istorija apie draugystę ir rūpestį. Ir istorija, ne, pamoka apie aplinkos panaudojimą situacijoms pakeisti bei kokybiškų kelnių tvarumą. Nes kaip ten nieks neperplyšo išlieka didesne paslaptimi nei kas visgi pakišo Kiryu.
Kai kurios pardės šiek tiek pašėlo su savo „Pasaulio Skoniais“. Nesiskundžiu, visada smagu paįvairint užkandžių ir maisto racioną. Ypač kai gaunu ir energetinių gėrimų, nes esu to blogo, neskoningo kofeino mylėtojas ir nė neketinu keistis. (jei gaut kofeino yra daugiau nei du žingsniai: atplėšti pakelį ir užpilti karštu vandeniu – nieko nebus)
Radau štai tokius du RedBull, pasiflorų ir tropinių vaisių (ananaso ir apelsino), pasigriebiau po bėgimo ir parskubėjau namo. Nemokamas patarimas artėjant vasarai: gėrimas atšals greičiau, jei apvyniosite jį šlapiu rankšluosčiu (jei popieriniu, tai padėkit ką nors nelimpančio po, maišiuką ar ką, nes popierius liks šaldikly) ir įmeskit trumpam į šaldiklį. Kol išlindau iš dušo jau ir geri abu buvo, teliko tik nuspręst nuo kurio pradėti. T.y., kuris bus neskanesnis, nes nemėgstu nei pasiflorų, nei tropinių miksų. Nė neįtariau kaip labai blogai čia viskas bus.
Nusprendžiau pradėti nuo pasifloros. Atidariau, siurbtelėjau, nustūmiau šalin ir pasiėmiau pabandyti kitą: tirštas, t.y. tekstūra nei sulčių, nei vandens, negazuotas ir dar bjauraus, ankščiau minėto pasiflorų skonio. Ar antras buvo geresnis? Nė velnio. Vienintelis gėrimų pliusas ir buvo tas šaltis, abudu, nepabaigti, gavo eit lauk. Jei bent ne ta tekstūra… Bet, nepergyvenkit, mano namuose tokie dalykai per niek nenueina.
Ir štai, mes čia, pabaigoje. Pažiūrėjau paskutinį filmą serijoje, John Wick: Chapter 4 (2023). Aukštasis Stalas siunčia paskutinį savo oponentą, neįtikėtinai gudrų ir galingą Markizą, kuris arba pagaliau privers John pasiduoti, arba jį pribaigs. Tuo tarpu, pats John bando su tuo nelemtu Stalu išsiskirti. It’s not you,High Table, it’s… No, wait, it is you.
Kad ir kokiais įgūdžiais ir noru apsiimt visko, ką Aukštasis Stalas gali į jį mesti John pasižymi, norint santykius užbaigti su visam – teks peržiūrėti planus. Ne pro šal būtų išspausti dar kokią vieną paslaugą ir rasti kokį sąjungininką ar du. Ir nors jo dabartinis žudiko statusas yra giliame minuse, kur bet kokia asociacija su juo gali kainuoti asmeniui gyvybę, rasti norinčių padėti rankų, pasirodo, vis tiek nėra jau taip labai neįmanoma. Iš Bowery Karaliaus požemių į Osakos Continental viešbutį, kur, atseit atsitiktinės šių viešbučių patikros metu buvo išrinktas būtent tas, kuriame slėpėsi John. Tada, po neįtikėtino kovinio šokio ir šiokios tokios naudos, kuri gal būt kainavo daugiau, nei buvo verta, atgal į Niujorką. Čia jį pasitinka, kaip senais gerais laikais, Winston. Kažkada davęs jam laiko pasišalinti, o vėliau ir pasprukti nuo mirties, buvusio Niujorko Continental viešbučio vedėjas – prarado viską, net ir patį pastatą. O, kaip sakoma, mano priešo priešas…
Markizas, tuo tarpu, gavęs žalią šviesą ir visus įmanomus Aukštojo Stalo resursus, yra pasiryžęs John Wick sunaikinti, kad ir kokia kaina. Tad kai John pats su juo susisiekia, radęs tiek sąjungininkų, tiek ir išteklių, bei meta jam pirštinę, kviesdamas į dvikovą, Markizas sutinka. Galų gale, juk John, dabar čia, su juo, Paryžiuje, iki ryto tiesiog neišgyvens. Mes, tuo tarpu, žinome geriau: John Wick nuvertinimas dažniausiai yra paskutinis kvailio veiksmas.
Nesu šios pabaigos fanas, bet vis tiek manau, kad ji – teisinga. Puikiai susumavo ir užbaigė John Wick istoriją. Atviros liko tik kelios šalutinių veikėjų, taip lyg ir duodant užuominą į ateityje galimus sultingus spin-off‘us, kurie man, deja, nelabai rūpi. Geri filmai, nėra ko ir pridurti. Puiki kovų choreografija, gera muzika, nuostabiai perteikta nuolatinė desperacija ir nuovargis, kurį jauti net kaip žiūrovas, kad ir ramiai sėdintis. Labai patiko.
Nemeluosiu, nelabai man rūpi istorijos varomos prarasta meile, tai tas Džonio draskymasis dėl žmonos atminimo – buvo toks biškį meh. Dažnai matomas motyvas, nuo geriausių filmų, iki blogiausių, kaip koks orbitos centras, į kurį, kaip į saulę, vis esam verčiami pažiūrėti ir truputį apsiakinti. Bet, mažai to blogo, ko nepataisytų geros kokybės veiksmas. O John Wick veiksmas yra net labai kokybiškas. Gal apart tik tų neperšaunamų skudurėlių, kurių, suprantu, reikėjo, bet kaip ir visokie filmams pagražinti hackinimai ir sekimai naudojantis miesto kameromis, truputį išmuša iš vėžių.
Kartais rast ką žiūrėt užtrunka ilgiau nei pažiūrėt. Kitą kart ima ir iš kart įkrenta kas nors gero. Taip buvo su Like a Dragon: Yakuza serialu, laisvai paremtu Yakuza: Kiwami video žaidimu. Pasiliko struktūrą, pagrindus ir veikėjus, o visa kita – pakeitė. Ar geras? Oi, ne. Tai ar verta žiūrėti? Tikrai taip. Serialas išliko ištikimas tamsioms Yakuza žaidimo temoms ir užkabino kitaip papasakota sena istorija. Padeda jei ir šiaip patinka tokios temos. Nebent esate „pagal knygą“ puritanai, pykstantys, kai „čia ne taip buvo“.
Siužetas seka du laiko tarpsnius: 1995 ir 2005. 1995-aisiais gauname ištakas. Kiryu, Nishikiyama ir kiti vyresni vaikų namų vaikai, svajodami apie geresni gyvenimą, kitokį likimą, suplanuoja ir įvykdo bene tobulą apiplėšimą. Vienintelė bėda: pats objektas. Dojima šeimos veikla. Jakuza lengvai atseka vaikus į jų namus ir pateikia ultimatumą: mirti arba grąžinti visus pinigus su plėšrūniškomis palūkanomis. Jei rinktųsi antrąjį variantą, žinoma, turėtų dirbti jakuzoms, mat tokie pinigai legaliai tiesiog neuždirbami. Tad, Kiryu būdamas Kiryu, žengia priekin ir pareiškia, kad visas planas buvo – jo vieno. Ir, kad tai visą laiką tebuvo jo būdas patraukti Dojima šeimos akį ir tapti sekančiu Dojima Drakonu: titulas skirtas tik geriausiam nelegalaus požeminių kovų ringo kovotojui. Jakuzų šeima jo pasiūlymą priima ir taip prasideda vaikų naujas gyvenimas nusikalstamame pasaulyje. Kur, jei ką dar turėjo, ar apie kažką dar svajojo: viskas bus sunaikinta.
2005-aisiais stebime viso to pasekmes. Kiryu išeina iš kalėjimo, kur atsėdėjo labai ilgą bausmę. Viskas ką paliko laisvėje – pasikeitė. Nuo eros iki žmonių, kuriuos vadino šeima, draugais. Tik vienas dalykas vis išlieka toks pats: bėda. Kol tarp baisiausių iš baisiausių slankioja keršto dvasia, Kiryu skuba apsaugoti savo šeimą, kad ir kiek, vėl, tai jam kainuotų. Šeimą, kuri nelabai jo laukė, tik jau ne po viso to, kas įvyko prieš dešimtmetį…
Dvi laiko linijos niekada nėra geras pasirinkimas. Suprantu, kad ne visada lengva sugalvoti, kaip tokią istoriją papasakoti kitaip, bet čia buvo jau ypač prastai. Kiekvienas šuolis laiku – išmušdavo iš vėžių. Bandyta primesti intriga – išblėso, nes buvo paremta veikėjais, kurie nedavė jokios priežasties jais rūpintis. Ką jau ten, kai kurie – tiesiog blogai vystyti (tokie, kaip Nishikiyama), o kiti gi tiesiog siaubingai parašyti, nuo pradžios iki galo (bet kuri mergina). Nėr nė ko kalbėti apie įsiūtį keliančias siužeto skyles, ar nuobodžius serijų užpildus. Bendrai imant, tas prastas rašymas ir padarė serialą blogu (o ne juokingosios Yakuza žaidimų dvasios stoka, kaip kai kurie teigia).
Bet, pliusai man jį padarė net labai žiūrimą, nepaisant visko. Puikūs aktoriai tikrai puikiai atidirbo ir su prastu parašymu. Įtraukiantis naujas žinomos istorijos perpasakojimas. Ir nebloga seno gero duoklė: pažįstamos gatvės, kostiumai, chaotiškos kovos scenos, Kiryu amžinai surauktas veidas ir Majima staigus susižavėjimas Kiryu-chan. Neblogai, tikrai. Tiesiog galėjo būti geriau.
Ego Noctis Naktigonė 