Turim tą durną dalyką, kad jei koks nors RedBull skonis netyčia įsiterpia į naujo leidimo pasirodymą – mes to naujo leidimo kažkodėl negaunam. Nutinka ne dažnai, bet jau pakankamai kartų, kad erzintų. Laimė draugai, šeima svetur, žino, kad radus naują – reiktų prigriebti du, kad vieną man čia, užkampin. Tai va. 2025-ųjų RedBull Summer Edition – baltas persikas.
Siuntą gavau šiandien, kai rašau. Išėjau sau, oras nuostabus, tai taip neskubėdamas galvoju, pasidarysiu darbus, kol rankos laisvos, tada eisiu pasiimt. Atlikau vieną. Atlikau kitą. Ir taip parėjau namo be siuntinio. Tai gavos toks ilgesnis pasivaikščiojimas. Nesiskundžiu, oras tikrai labai, labai geras. O ir gėrybių gavau tiek, kad vos egzistencinė krizė neištiko, už ką mane taip lepint.
Tai, kaip gi tas gėrimas? Nuostabus. Skonis labai tiksliai to prinokusio, bet dar nepernokusio (aš mėgstu, kai vaisiai per alkūnę bėga) balto persiko skonio, net ir becukrėje versijoje. Šiek tiek liūdna net, kad parduotuvėse jo nėra (gal dar bus, kas ten žino).
Pavasaris toks laukinis pasitaikė. Pusę jo praleidau be sveikatos, kaip jau ir dažnai nuo Spalio vyksta, be jokio paaiškinimo ar žinių apie tai, kas gi čia mane kamuoja, ar užtikrinimo, kad tai tik šėlstanti neuropatija. Bet buvo ir labai daug gerų dalykų, tai ir ridenuosi va taip.
Pirmiausia tai, atradau žirafas. T.y. nuo vaikystės, panašu, gyvas jas pamačiau pirmą kartą. Draugė labai norėjo pažiūrėti į palas katiną, tai nuvarėm į zoologijos sodą. Nepasakojant čia visos istorijos, pamačiau žirafas ir smegenyse atsirakino ta vaikystės meilė dinozaurams. Nes jos juda taip, tokios didelės, kad net žemė dunksi, kaip dinozauriniai arkliai. Tai, žodžiu, ilgai aš ten krykštavau. Apie skruzdėdą geriau iš vis patylėsiu: sulipdyti keturi gyvūnai ir tipo čia vienas keistas vyrukas. Diena zoo – labai užskaityta.
Radare pasirodė ir šiek tiek skanėstų, kurie jame išliks taip ilgai, kaip leis kai kurių jų riboto leidimo limitai. Pavyzdžiui, Pringles Passport: Thai Style Green Curry Flavor, tailandietiškas žalias karis, beprotiškai skanūs. Labai geras buvo ir Dr. Pepper, gervuogių skonio. Ir Burn energetinis gėrimas, guavos skonio ar kaip ji ten lietuviškai, gvajava? Pringles šiti tikrai dings, o ir Dr. Pepper tik iš Candy Pop užvežtas, bet nieko, rasiu kitų gėrybių pasidžiaugti.
Su žaidimais tai lepinamas kaip koks princas. Pradedant Split Fiction. Apie jį rėmėjam parašysiu ilgesnį atsiliepimą, bet čia trumpai taip: dvi autorės atvyksta į korporaciją pasirašyti knygų sutarčių. Vietoj to, yra įtraukiamos į kažkokią schemą kuri tikrai pavogs visas tas jų idėjas, taip netiesiogiai, bet aiškiai bedant pirštą į Dirbtinį Intelektą (negi manot, kad jis pats jums piešia, o ne iš žmonių prisivagia ir vieną sulipdo?). Aparatas, į kurį jas įkiša bene per jėgą, leidžia autoriams išgyventi savo istorijas. Joms saviškes teks pereiti, kad nuo vagystės išgelbėtų ir savo kūrinius ir save pačias. Kabliukas tik tas, kad moterys – rašo labai skirtingus žanrus. Viena – mokslinę fantastiką, kita – fantastiką. Tai taip ir žaidžiam, mėtomi per labai skirtingus pasaulius, labai skirtingas istorijas, pilnas neįtikėtų nuotykių. Mechanika lengvai perkandama, o istorija tokia, kad paskaityčiau bent pusę jų, kaip realias knygas. Kitas sužavėjęs žaidimas buvo Necrophosis. Jei patiko Scorn, patiks ir šis, ir atvirkščiai. Scorn menas paremtas daugiau Giger darbais, o Necrophosis – labiau Beksinski. Čia jūsų niekas realiai nepuls, yra porą vietų, kur reiks tiesiog praeit. O jei kas ir užpuls, tai arba tik vieną kartą, arba kitą kart jau tikrai lengvai praeisit sparčiu žingsniu. Visais atvejais suklysti yra net geriau, nes gaunat truputį daugiau istorijos. Visas žaidimas ja ir remiasi. Esate čia, mirties suėstoje visatoje tarp dulkių ir reliktų tų, kurie rydavo ištisas galaktikas. Esate Sąmonė: ta kritinė gyvenimo, kančios, puvimo, mirties ir atgimimo grandies dalis. Istorija tikrai priblokš.
Iš pažiūrėtų dalykų, neliesiu turbūt nei Black Mirror, nei Love Death and Robots naujų sezonų, nu nes ten blogai nebūna tiesiog. Vietoj to, pasakysiu, kad Murderbot tikrai puikus ir labai juokingas. Tik siutą kelią, kad reik laukt epizodo savaitę, o jis tada toks trumpas. Po to dar su partneriais pažiūrėjom The Empty Man, tas irgi labai geras, irgi apie kažką tokio didingo, kaip visata, kas visada kelia nerimą, nu nes kas gi mes, Visatai? Tik, kad aš pusę filmo pražvengiau, nes pagrindinio veikėjo pavardė yra Lasombra, o tai, ką jis sutiko, tikrai būtų galima pavadinti Bedugne… Tai, jei žinot – tai žinot.
Ir, galiausiai, dar vienas žaidimas, bet vertas savo atskiro paragrafo, nes net ne žaidime esmė, mat jis dar net neišleistas. T.y. GTA6. Paleista pora jo treilerių ir aš taip džiaugiuosi, kad jis išeina dabar, po gero dešimtmečio nuo penktojo. Nes, jei paieškosite fanų piešinių, tai seni žaidimai nelabai daug ten ko turi, nei Saints Row, nei senesni GTA. O šis dar net neišėjo, o jau pilna labai gerų darbų. Nes, kažkaip, kažkuriuo metu, menininkai įsiliejo į žaidėjų gretas ir atvirkščiai. Padeda ir tai, kad pasaulyje dabar galima būt kur kas atviresniam. Tai va taip ir gaunasi, kad nuo CoD mylimų vyrukų (Soap, Ghost, Konig, žinot turbūt, matėt tyčia ar netyčia), iki Baldur‘s Gate 3 ir taip toliau, GTA 6 pateko į patį tą geriausią laiko tarpsnį. Linkiu visiems jiems/jums atitinkamo užmokesčio, kad turėtumėt daug laiko ir motyvacijos kurti daugiau. Ką ten, to paties ir sau palinkėsiu, kad galėčiau į visus jūsų patreonus, contribee ir ko-fi užsirašyt.
Antrasis Rockstar iš Nyderlandų siuntinio buvo braškių ir žaliųjų citrinų skonio. Prisipažinsiu iš kart, nelabai mėgstu braškių skonį, nei tikrą, nei saldainių. Bet vilties teikė ta žalia citrina.
Pastelinė rožinė su raudonu Rockstar Strawberry Lime skardinė privertė truputį pafilosofuoti apie rožinių spalvų spektrą ir kaip, lyg ir, jokie energetiniai gėrimai nenaudoja tos pačios spalvos. Saugomos teisės, copyrights? Nu, žo, atidariau ir, kaip ir įtariau, iš kart pasitiko tas braškinio saldainio kvapas. Bet visas nerimas ištirpo jau po pirmo atsargaus gurkšnelio.
Žaliosios citrinos labai pakeitė braškių skonį, iš gerosios pusės. Gėrimas tapo toks rūgščiai, saldžiai gaivus, panašiau į ledus nei močiutės užslėptą produktą. Ir, jei aktualu, gėrimas dar ir labai vasariškas. Nes, nežinau kaip jūs, bet aš geriausiai dirbu prie saunos temperatūrų.
Gavau siuntinuką iš Nyderlandų. Savi mylimi žmonės žino ko man prigriebt, tai savaime suprantama, buvo jame ir energetinių gėrimų. Konkrečiai – Rockstar energetinių gėrimų. Bei dar visokių gėrybių, nuo kurių paskui visą savaitę žandikaulį skaudėjo.
Pirmiausia pasiėmiau Rockstar Tropical Flavor – tropinio skonio gėrimą, nes tiesiog žinau, kad šitų nelabai mėgstu. Miela pastelinė violetinė skardinė, su tuo nauju dizainu, prie kurio vis nepriprantu, nes senieji Rockstar dizainai turėjo kur kas daugiau asmenybės. Bet, nesvarbu.
Atsidariau ir pasitiko iš kart tas tropinis kvapas, žinot, kur multi vitaminų dvilitrinis pakas per kiekvieną šventę. Bet šio skonis nebuvo toks jau blogas. Buvo to nemylimo kartumo, bet nevertė svarstyti, ar išspaustoje į sultis apelsino žievelėje dar buvo likę apelsino. Toks, bendrai imant, kažkaip neblogas.
Verdiktas: sau gal vėl ir neimčiau, bet gavęs tikrai neatsisakyčiau.
Aeon Flux (berods 2005) buvo vienas tų galvoje įstrigusių filmų, su kuriuo noriu supažindinti, o gal tik priminti. Distopinis, keistas, pilnas siužeto skylių, bet labai savitai vis tiek kiberpankiškas. Aeon Flux paremtas 1991-1995 per MTV rodytu multiku, tais laikais, kai tokius ten rodė dažnai, o mes juokavom, kad per šį kanalą gi muziką grodavo. Nė neįtardami kuo po dešimtmečio viskas virs. Filmas nėra geras, bet vis tiek gerai žiūrisi, toks kaip tos eros reliktas, čia tik pakutent smegenų tuo, kuo galėjo būti, o ne tuo, kuo tapo (skirtingai nei, pvz.: Matrica, kuri buvo ir tebėra viskuo kuo ir turėjo būti bei dar daugiau).
Taigi. Bregna, 2415 metai. Paskutiniai žmonijos likučiai glaudžiasi nuo viską atsiimančios gamtos siena atskirtame mieste-valstybėje. 99% žmonijos buvo sunaikinti 2011-aisiais, pasaulį nusiaubusio patogeninio viruso. Bet, nepaisant taip šoktelėjusios gyvybės kainos, kažkas čia vis tiek vyksta. Žmonės dingsta tiesiog gatvėse, o gyvuosius smelkia nuolatinis nerimas, keisti sapnai.
Bregna valdoma Goodchild šeimos – kongreso mokslininkų anuomet padėjusių išgelbėti žmoniją nuo visiškos pražūties. Karta iš kartos jie tęsia savo slaptus darbus, tikindami Bregna, jog viskas ką daro – jų labui. Ir jei šiandien tai skamba beveik kaip svajonė – valdžioje turėti išsilavinimą ir suvokimą turinčius žmones, tai Bregna ne viskas taip ir gražu bei paprasta. Po ramia, jei kiek sutrikusia visuomene, veikia Monican pasipriešinimo judėjimas. Bendraudami per telepatijos technologijas, Monican siekia įsiskverbti į Goodchild tvirtoves, atskleisti jų paslaptis ir gal būt juos pačius, pagaliau, nuversti. Bėda su tom paslaptim tik ta, kad kai jos jau tokios senos – turbūt geriau nė nežinoti.
Aeon Flux, mūsų herojė (žinoma) yra viena iš Monican narių. Dingus jos sesei, Aeon patikima nužudyti Bregna valdovą, Trevor Goodchild. Skatinama keršto, moteris imasi darbo. Bet, susirėmimo su Trevor metu, Aeon realybė ima byrėti. Trevor į ją kreipiasi kitos moters vardu, taip duodamas mums užuominą apie viso Bregna miesto paslaptį. O Aeon, kurios čia pat neįsakė nužudyti, kaip priešės, kuria ji save laikė, suabejoja ir savo organizacijos teisingumu. Panašu jog virš visų jų galvų veikia dar kitos jėgos, jėgos kurioms Monican tėra tik naudingi kvailiai.
Ankščiau minėtas virusas? Paveikė visus. Tie, kas išgyveno dėka Goodchild sukurto priešnuodžio – liko nevaisingi. Bet Goodchild šeima nė neketino pasiduoti ir ėmėsi klonuoti žmones. Šimtmečius jie dirbo tam, kad atstatytų natūralų žmonių vaisingumą ir su Una Flux, Aeon seserim, Trevor beveik pavyko. Ji dingo būdama nėščia. O dingo – kaip ir kiti panašaus likimo broliai: pagrobti ir sugrąžinti į genų fondą, kad kitos šeimos galėtų juos „pagimdyti“ iš naujo, taip atseit susilaukdami vaikų.
Matot, ne visi Goodchild šeimos nariai nori, kad reikalai pasitaisytų. Juk geriau būti valdovu mažame ežerėlyje, nei niekuo – klestinčioje visuomenėje, ar ne? Taigi, pats Trevor brolis, Oren, apsiėmė naikinti vaisingus eksperimento narius. Žmonės buvo grobiami ir grąžinami į genų fondą, ar iš viso sunaikinami, teisinant veiksmus defektais, genų nusidėvėjimu. Ir jei vardan to „didesnio gėrio“ reikės nužudyti savo brolį, na, tebūnie…
Istorija tokia vos ne su Drakulos potekste: nemirtingi valdovai, status quo, seniai prarasta mylimoji – atgimusi, be prisiminimų apie tą meilę. Žmonijos likučiai – visi klonai ir štai, tik po šimtmečių ima busti viltis, kad visgi pavyks išgyventi, o ne va taip tik ir egzistuoti. Maištas prieš paslaptis, nes jos visada, absoliučiai visada atrodo blogos.
Filmas žavus ir vizualiai, kartais tuo net juokingas. Idiotiški teletabiški taip vadinamų stebėjimo stočių kiemai, kai tuo tarpu už sienos esančią gamtą reikia nupurškinėti, kad tik neliptų ant sienų. Žmonėms sapnuojasi „praeiti gyvenimai“, o klonai gatvėse atpažįsta jau pažinotus asmenis, bet kažkaip dėl to nei įtarimų nekilo, nei religija buvo sukurta. O ir apranga.. Žinot, kaip senuose multikuose matydavot kurią knygą griebs, kurį stalčių atidarys, nes ta panelė būdavo plokštesnė, su mažiau detalių? Tai čia irgi, žiūri į masę žmonių ir žinai kas iš jų yra kiber nindzė. Neįsivaizduoju, kaip jie galėjo sumaišyti Aeon ir Una. Bet dėl to 2000-ųjų vaibo tikrai nesiskundžiu. Tas iki-karen kare kirpimas, stori kablai ant visko, pvc kostiumai, (atsikvėpiam) lešiai, futuristiški akiniai ir visa kita, kas mums turėtų pasakyti „taip, sveiki atvykę į ateitį“. Galim čia įterpti Kalmaro gif, kur jam stogas pavažiuoja dėl ateities: fuuuu-tuuuuu-re.
Ego Noctis Naktigonė 