Squid Games yra bene fenomenas, toks retas perliukas, kur mano smegenys nesikankina žiūrėdamos, bet ramiai mėgaujasi. Tai kai pamačiau šiuos du Squid Games energetinius gėrimus, turėjau pamėginti.
Arbūzas ir mangas. Žinot, kad mangų nekenčiu. Šį kart pasilikau jį vėlesniam laikui ir pirmiausia atidariau tą žaviai rožinę arbūzo skardinę. Gal tik norėtųsi, kad jos prieky, centre, būtų tie žemiau matomi sargybiniai, o ne animatroninė lėlė.
Taigi. Squid Games Watermelon energetinis gėrimas. Atidariau ir iš kart pakvipo arbūziniais saldainiais. Gėrimas labai sodriai raudonas, o skonis, kaip eilinių tų pačių arbūzinių saldainių, kur nelabai rūgštūs ir daugiau saldūs. Šiuo atveju rūgštelė būtų labai padėjusi, mat dabar toks… Vidutiniškas gavos.
Squid Games Mango… Žiūrėkit, energetiniais aš tikrai nesispjaudau, bet šį kartą – norėjau. Paragavau ir iš kart perdaviau kitiems išgerti. Nes šioje jau ne tokioje gražioje geltonoje skarboje, tas mangas atspindėjo viską, ko mangų skonio dalykuose nekenčiu labiausiai: tą bene jau susifermentavusį ir taip keisto vaisiaus skonį. Ir, taip, žinau, kad mangas iš tiesų nėra tokio baisaus skonio.
Bendrai imant, nu, miela gimika / marketingo triukas. Jei esate kolekcionierius, gal ir gražiai atrodys lentynoj. Bet skonis nebuvo sukurtas tiesiog fanam, kurie nerenka, tai mus tiesiog truputį apgauna dėl pinigų. Gėrimų skoniai labai prasti, padaryti bet ko, kas pasiūlė geriausią kainos/kiekio santykį. Ar tai blogai? Na, ne. Bet nėr gerai irgi, nes paragauji ir žinai, kad kokybės tau šis prekės ženklas tikrai nė neketina duoti, tu tik susimokėk ir eik savais keliais.
Verdiktas: pamėginčiau kitus, jei būtų skirtingų, bet šitų nepirkčiau nebent jau iš troškulio mirčiau.
Potvynis, Flow, arba Straume latviškai, yra 2024 išleistas animuotas filmas. Nusiteikit, kad sugriebs už dūšios ir spaus tol, kol mūsų protagonistai ieškos išgyvenimo post-apokaliptiniame pasaulyje, tarp staiga išsiliejusių vandenynų. Iki pat pabaigos.
Filmas prasideda trapia idile, saulės apšviestame miške. Čia susipažįstame su mūsų protagonistu, juodu katinėliu ir per jų baikštaus kūnelio kalbą – imame jausti keistą nerimą. Garsiai lojantys šunys sudrumsčia tylą. Persigandę potvynio, bene tiesiog patvinusios upės, bėgantys elniai, pasėja jau rimtesnį rūpestį. Bet kai katukas saugiai pabėga ir pasislepia dailioje troboje, pilnoje kačių dekoracijų, vis tiek sau teigiame, kad gi viskas gerai. Pavasarinis potvynis, pralūžusi užtvanka, kas nors laikino. Net kai vanduo už slėptuvės kyla toliau.
Šiame pasaulyje kažkas įvyko, kažkoks kataklizmas, ar tai atšilimas, ar kažkas visiškai kito. Bet kuriuo atveju, mes čia nebeegzistuojame. Viskas kas iš žmonijos beliko tai įvairūs prieglobsčiai, kur sienos tebelaiko stogą, menkniekiai ir laivai, dabar neįprastai naudojami dar neįprastesnių įgulų. Įvairūs gyvūnai, kaip tik išeina, bando bėgti link vis retesnių aukštumų, bene padrikai ieškodami kokios nors užuovėjos. Jie išgyvena tik susitaikę su savo skirtumais ir perlipę per instinktus. Nes nors čia ir nėra jokios bendros kalbos, yra kas kito, ne ką mažiau svarbaus: empatija.
Filmas nutaškuotas maginiais ar antgamtiniais įvykiais, kur nesi tikras, ar tai tikrai kažkas stebuklingo, ar tiesiog taip atrodo pasaulis per vieno ar kito gyvūno akis. Pavyzdžiui, tolumoje matome aukštyn į dangų kylančius žemės stulpus. Ten žvėris traukia tiek prieglobsčio viltis, tiek ir kažkoks pamišimas. Į tą pusę pasuktas ir mūsų protagonistų įgulos laivas, iriamas su dideliu troškimu išlipti iš šių spąstų, galinčių užsiverti vos stichijai panorėjus. O, negana to, pasaulį paskandinęs vandenynas savo tamsoje slepia ne tik prarastą sausumą…
Potvynis baigiasi su viltimi. Bet, kad ir kokia ta viltis stipri, nepavyksta nusikratyti labai neraminančio jausmo, baimės. Gamtos, jos galios baimės. Prieš gamtą apsisaugoti galime ribotai, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie net tiek negali padaryti, nei barikadų pasistatyti, nei pagalbą išsikviesti. O visgi, šiame pasaulyje – būtent jie ir išgyveno. Mūsų čia nėra. Ir tai, pripažinkime, turbūt ir yra pats realiausias scenarijus.
Potvynis sukurtas naudojant Blender ir EEVEE programas. Gamyba pradėta dar 2019, tad prireikė net keturių sunkaus darbo metų iki šis šedevras išvydo dienos šviesą. Jame nėra jokio dialogo, jokios kalbos, tad turtinga istorija – atvira interpretacijoms, dėl kurių filmą labai įdomu aptarinėti su draugais.
Ir nors filmas labai geras, bei tikrai baigiasi viltingai, gražiai, jis vis tiek liūdnas ir sunkus. Turėkit tai omeny, kai ieškosit ką žiūrėti, gal pasiruoškit iš anksto ir ko nors linksmesnio. Labai rekomenduoju, net jei antrą kartą nežiūrėčiau. Mat patinka jausti mažiau, OK?!
Lietingą tokią vasarą apturėjom, kai kuriais aspektais net labai blogą (agrokultūroje daug skundų apie laukuose supuvusius pasėlius). Bet, kol dangus – saugus – išgyvensim viską.
Turėjau šiek tiek nuotykių. Draugai iš svetur pasigriebė atostogų ir atvyko aplankyti, o vietiniai – priplanavo didesnių ir mažesnių kelionių. Įsimintiniausia buvo vos prieš kelias dienas, vykom į Rumšiškes, istorinį kaimą, etnografinį muziejų, kuriame iš visų keturių Lietuvos regionų – surinktos įvairios trobos, amatų namai, mokyklos, bažnyčios, koplyčios ir taip toliau. Dėl okupacijos metais vykusio bandymo šią mūsų kultūrą visiškai sunaikinti, sutrypti, išardyti, projektas buvo būtinas. Išsaugojo ne tik istoriją, bet dar ir įkvėpė jai naujos gyvybės, mat į bene kiekvieną namuką galima užeiti, pasidairyti į baldus, papuošimus, darbo įrankius ir tuos pačius jais darytus darbus, ar naujus, ar dar nuo tada išlikusius. Nuo drabužių iki kaukių. Nuo bičių avilių iki gyvulių tvartų. Įdomiausia bene buvo pamatyti dalykus, kuriuos labai ryškiai ir taip pamenu iš vaikystės kaimuose, pas vienus ar kitus senelius. Šen ten – identiška spinta, etažerė, virtuvės spintutės. Tokie paprasti įrankiai, kaip mėsmalės ar siuvimo mašinos. Ir tokie kur kas baisesni, kaip šieno ar žolės smulkintuvas, pašarui daryti. Kojos pavargo, bet verta. Yra ir kur pavalgyt ir ką užkąst nusipirkt. Tik suvenyrams dažniau reiks grynų pinigų. Parneriams ir sau nusipirkau po vienodą austą apyrankę, vyriškis ten pat jas ir darė, staklėm ausdamas.
Skaniausi skanėstai pasitaikė būtent lankant draugams. Gal kiek ir gaila, kad daugumos jų – nelabai galiu valgyt, bet ei, kada nors vis tiek pasveiksiu. Skaniausi tad vasaros čipsai yra Oho lęšių, krapo ir agurkėlių skonio. Lęšiai man, deja, su skrandžiu nedraugauja. O mėgstamiausi gėrimai: Arizona Mucho Mango, kurio skonis labai stipriai priminė visą išspaustą gerą mandariną, su visa žievele, ir Lando Norris Monster, kuris šiaip jau ir melionų skonio, bet ir čia kažkas labai primena tokį gerai sunokusį mandariną. Taip, mandarinai yra mano mylimiausias vaisius, iš kur žinot?…
Pažiūrėjom Abraham‘s Boys, filmas labai geras, jei visą laiką prisimenat jo idėją. Gal ir ne idealiai pastatytas, taip, bet siužetas tikrai geras. Tada, kad jau vampyrai, kad jau Drakula, apsiėmėm pažiūrėti visą Hellsing. Ir, oi, kokia gera mintis, kaip labai rekomenduoju. Ant kiek anime buvo prastas ir ant kiek OVA buvo geras, tiesiog nerealiai susižiūrėjo. Smeigikas toks mielas, blem.
Sėkmė lydėjo ir su video žaidimais. GTA 5 Online mestelėjo labai smagų naują pinigų plovimo būdą, su nauju bendru – Raf, kuris labai greit susižavi jūsų veikėju (bet kurios lyties), kas buvo tiesiog cute af. Patiko ir Crime Scene Cleaner, kurio dar net nebaigiau, nes įmetė du naujus modus, kas reiškia, kad kiekvieną misijos žemėlapį galite aplankyti iš naujo, naujomis akimis, t.y. nebus viskas taip pat, kaip ir buvo. O tada dar ir įmerkiau koją į perdarytus Saints Row ir supratau, kad pamiršau auksinę taisyklę: vien dėl blogų įvertinimų tikrai nereiškia, kad nepatiks ir tau. Nuomonės yra nuomonės, jos gali sutapti, gali nesutapti, nesvarbu ar yra teisingos ar ne. Bet tai galioja TIK skonio dalykams. Jums tikrai nereikia eit bandyt kokių nors ten substancijų, bet va video žaidimą – tikrai galit.
Žodžiu, kaip ten bebūtų, įsijungiau Saints Row ir dabar tiesiog nenoriu jo niekad išjungti. Šalutinės misijos – linksmos ir juokingos, pagrindinės misijos – linksmos ir juokingos, rašymo gilumas – bene toks pats, kaip ir Saints Row 3. Nes būtent ten die-hard Saints Row 2 fanai ir prarado savo Saints Row, neapgaudinėkit savęs, teigdami, jog tai šis žaidimas. Ne, Saints Row 3 pakeitė viską. Ar buvo blogai? Tikrai ne. Nėra blogai ir čia. Nesuprantu ir ko verkt, kad viskas blogai neremiant kompanijos, o tada irgi verkt, kad negaunam nieko naujo, perdaryto seno, ar ko nors geresnio
Šitie Saints Row man labai tiko ir patiko, veikėjus – labai lengva pamėgti, net labiau nei Saints Row 2 – Shaundi su Pierce, kur susidraugavot pakeliui. Šiems jūs rūpit nuo pat pradžių, veiksmai nėra tik apsikeitimas paslaugomis. Žodžiu, ypač jei esat LGBTQ+ – duokit šansą. Perskaičiau tiek blogų apžvalgų ir dar nei vienoj neradau kas buvo taip blogai, kas nepadarytų ir SR3/SR4 – labai blogais žaidimais.
Tai taip va, vasara buvo labai nebloga. Bet jau nuoširdžiai laukiu rudens, rimtai. Radau tokį žaislą kapibarą su moliūgu ant galvos, paėmiau partneriams, ir galvoj tiesiog persijungė į tą kur: cinamono, šokolado, karamelės, važiuojam.
Palieku jus su savo mylimiausia šios vasaros daina: Twenty One Pilots “The Contract”
Būta kalbų, kad Monster Viking Berry pakeis Aussie Lemonade skonį dar šiemet, su visam. Taip lyg ir neįvyko, bent jau ne pas mus ir, pabandęs tą Viking Berry, dėl to labai džiaugiuosi.
Aussie Lemonade, dar ypač dabar (kai rašau) karščių metu, atšaldytas, yra tobulas. Rūgštus, su trupučiu citrusinio kartėlio ir pasakiškai gaivus. Tai kai jau ėmė sklist tokie gandai, ėmiau ieškoti, kur čia gaut tą Viking Berry paragaut, kad pažiūrėt kas laukia.
Skarba graži, nenuneigsi, mėlyna su tais avietiniais, giliais rožiniais tonais ir visokiais vikingiškais paveiksliukais. Tik tas „berry“, t.y. uoga, man visai nieko nesakė. Tai, kažko labai nesitikėdamas, atsidariau ir paragavau. Ir siaubingai nusivyliau. Pasiimkit bet kokį „uogų“ ar dar geriau „miško uogų“ limonadą, kuo raudonesnį – va toks čia tas skonis. Taip, lyg ir jauti ten kažkokią vieną ar kitą uogytę, bet kas iš to, kai jos visos sumaltos į tokį eilinį ir apgailėtiną miksą?
Marching Powder atradau per kažkokią ten Rockstar reklamą: Dany Dyer, Marching Powder protagonistas vardu Jack, Grand Theft Auto žaidimuose buvo Kent Paul balsas. Reklaminis filmukas, treileris, atrodė visai neblogai. Tokia netašyta komedija apie gatvės chuliganus ant kokaino. Bet ar tas pirmas įspūdis – pasitvirtino – pasakyti sunkiau.
Taigi. Džekas ir jo draugeliai yra paprasti, greičiausia jau vidutinio amžiaus krizę išgyvenantys futbolo chuliganai. Žinot tuos tokius: per garsiai kalba, rėkia, jų komandos žaidimas – šventas, o vos suuodę kitos komandos fanus – tuoj pat ima šėlti ir žvėrėti. Po vieno tokio rimtesnio susirėmimo, kuris jų knygoje turbūt tebuvo „antradienis“, Džekas suimamas už kišenėje randamą kokainą. Teismo nuosprendžiu dabar jam teks šešias savaites lankyti porų terapiją su žmona ir per tą laiką – nieko nevartoti bei neįsivelti į daugiau bėdų. Lengviau pasakyti, nei padaryti. Džekas tik iš dalies pasirinko šį chuligano gyvenimą, nu nes buvo linksma, taip darė visi jo draugeliai. Visa kita: chuligano gyvenimas pasirinko jį. Ir, oi, kaip dabar teks nagais ir dantim viską atmušinėti, gundymus, progas, draugų spaudimą ir taip toliau. Kas gi galėjo pagalvoti, kad bus sunku neįsivelti į bėdą, kai bėdos ieškojimas buvo tavo pagrindinis hobis?
Filmas prasideda tokiu trumpučiu apibendrinimu apie tai, ką tuoj gausim: Džekas apibūdina savo santuoką, kaip „cunt married to a cock“ („pyzda ištekėjusi už bybio“ ??), apleista žmona nuoskaudas išreiškia per pykti, kad tik iš vis būtų išgirsta, o jų mažametis sūnus – visame tame marinuojasi. Taip yra dėl Džeko linksmybių pasirinkimo. Jis išslenka pasėdėt su savo draugeliais, visi apsisvaigina tuo, ką vadina „marching powder“ („žygiavimo pudra“), o tada visi eina ieškot bėdų, peštis, kabinėtis prie žmonių, kitų futbolo komandų fanų. Tai kai jau jis gauna tą teismo nuosprendį, mes, matę daug tokių istorijų žiūrovai, jau žinome, kad kelias – nebus tiesus. Bet tame ir tokių istorijų smagumas: stebėti, kaip veikėjas krenta, suklumpa, pakyla, bando vėl. Ar ne?
Džeko būrys, tie suaugę diedai, spaudžia vieni kitus daryti blogus dalykus, nu nes ką, kuo tu čia geresnis? Bet, tuo pačiu, matome ir labai keistą, tvirtą, kad ir iškreiptą, lojalumą vienas kitam bei tikrąjį Džeko veidą: jis nėra blogas vyrukas. Išeis iš kelio, kad padėtų kitiems, net kai tai kelia grėsmę jo paties saugumui, gyvybei. Ką ten, galų gale, matome jį augant. Iš to absoliutaus bybio į gal tik subinę. Kur, pamažu, Džekas visgi atranda balansą.
Marching Powder, taip bendrai imant, tikrai nėra geras filmas. Juokai – vidutiniai, kai kurie filmo artistiniai pasirinkimai buvo juokingesni, bet ne iš gero, o ir pati istorija – nieko naujo. Bet, su gėrimais, užkandžiais ir kuo nors, su kuo galima jį gyvai aptarti – tikrai žiūrisi. O ir šiaip, blem, ta britiška anglų kalba yra kažkas kito, jau vien iš to galima prisijuokti. Kas kokainui sugalvojo slengą „dickie“?
Ego Noctis Naktigonė 