Nebuvau pasiruošęs tokiam filmui, kaip Sinners (2025). Toks klasiškas, amerikietiškas siaubo filmas vykstantys Misisipės deltoje, 1932-aisiais. Tamsi istorija, pilna aistros, pavojaus ir to nežaboto troškimo gyventi. Labai rekomenduoju.
Elijah „Smoke“ ir Elias „Stack“, Moore dvyniai, Pirmojo Pasaulinio veteranai, su lagaminu iš gangsterių pavogtų pinigų, grįžta namo. Čia jie gumos netempia, ir tuoj pat įsigyja seną lentpjūvę iš, deja, tokio pat seno klano nario (klan), kuris, savaime suprantama, nelabai norėjo per daug apie tą pastatą pasakoti. Bet dvyniams tai buvo nė motais. Istorija, praeitis, juk jau mirusi. Jie čia tam, kad įkvėptų gyvybės ateičiai. Lentpjūvėje jie atidarys klubą, dar žinomą kaip juke joint, vietą kur jų bendruomenė galės klestėti ir iš tiesų būti laisvi. Nes dažni draugai, meilės, ar širdžių daužytojai, laisvi tik teorijoje, o realybėje – vis dar engiami diskriminacijos ir rasizmo.
Kad ir iš pradžių nenoriai, mat nepriteklius ir sistematiška priespauda visgi padarė savo, bendruomenė kurią dvyniai paliko – jų atžvilgiu atsileido ir sutiko į projektą pridėti savo balsus ir talentus. Kas maisto, kas šiaip linksmybių. Bet šviesiausia žvaigždė tarp jų buvo dvynių jaunesnysis pusbrolis, Sammie. Nors jo pastorius tėvus ir įspėjo apie bliuzo nuodėmingumą, jaunuolis nusprendė susimesti su šeima. Čia ir vėl dvyniai gumos netempė ir klubas atvėrė duris. Kaip viltis naktyje, jo šiluma, dainos ir muzika buvo tokie galingi jog galėjo prikelti negyvėlius. Ką ir padarė.
Sammie demonstruojant savo talentą pusbroliui, bandant išsiderėti vietą biznyje, bendruomenėje, tarsi jam iš viso reikėjo prašytis, lyg iš niekur, suviliotos jo nuostabios muzikos, atsirado vyriškis. Remmick, airis, su keistais nudegimais ant kūno ir baisia pasaka apie jį besivaikančius čiabuvius. Niekam nežinant, Remmick atnešė kitokią, tamsesnę laisvę. Laisvę, kurią jis pasiruošęs suteikti kiekvienam jos norinčiam. Bet šios smagios nakties gale, jis nenori to talentingo bliuzo atlikėjo, Sammie, kurio muzika…
Mano Nuomonė: Filmas gerai ir parašytas, ir pastatytas. Pradžioj, jei esi nematęs ten to treilerio, gali net nesitikėt, kad ateis kokie nors vampyrai. Apie Sinners sužinojau iš iškirpto jo gabalėlio, patalpinto į IG reels, tai gan ilgai net maniau, kad turbūt ne tas čia filmas. Bet, oi, tas. Pradžioj gražiai, kaip Amerikietiškas Peaky Blinders, pasakoja apie du namo grįžusius brolius, gangsterius, kurie net ir kitų gangsterių nepasibodėjo apiplėšti. Namai – kaip šiaudų kupeta: reikia padirbėti, kad gautum kokios nors naudos ir tik žiūrėk, kad kur nenukristų kokia kibirkštis. Bet taip po žingsnį, po žingsnį viskas ir įsivažiuoja. Vyrukai pasitiki savo idėja ir dėl to nebijo kitiems berti tvirtus pažadus, žinodami, kad už savo žodį atsakyti tikrai galės. Taip ir susikviečia net ir labiausiai užsispyrusius į klubą, pašokti, padainuoti, išgerti ir užkąsti. Bet, kažkur jau kitoj vietoj, lyg iš oro atsirado tas keistas vyrukas ir tu, žiūrėdamas visas tas linksmybes, mėgaudamasis tiesiog nežmoniškai puikia muzika, jau jauti, kad kažkas artėja. Bet, ir vėl, taip netikėtai. Lyg koks dokumentinis apie Jim Crow būtų virtęs From Dusk Till Dawn filmu. Ir vampyras, kai jau supranti, kad tai vampyras, toks kitoks, daugiau, kaip kokia dvasia, kurią prišaukė graži muzika, linksmybės. Gi tikrai, tiek daug tradicijų, švenčių ir kitokių krikščioniškų apeigų, kur mums vis liepia laikytis rimties. Kiek visokios muzikos ir šokių vadintų nuodėmingais, blogais. Tai čia lyg ir nupiešia, kaip būtų, jei būtų.
Dėmesį prikaustantis filmas, pilnas muzikos, kuri laužo ribas tarp laiko ir erdvės, paliečia širdis ir sielas. Negaliu net pasakyti kiek kartų atsukinėjau įvairias filmo vietas vien tam, kad ko nors paklausyčiau dar kartą, kokios nors dainos, eilutės, ritmo. Kiekvienas veikėjas turėjo pilnai išvystytą asmenybę, kas užpildė net neįdomiausias akimirkas. Pažiūrėkit Sinners, pasilepinkit.
Kokia puiki diena gaunasi, kai užeini kažkur ir randi ko norėjai, bet jau net nesitikėjai rast. Vieta: viena iš tų užkandžių importo pardžių. Kaltininkai: Monster Ultra Vice Guava, kurio labai norėjau, nes asocijuojasi su GTA, ir Monster Ultra Blue Hawaiian, nes jo nebuvau ragavęs.
Pasiėmiau abu, gal ten ir daugiau nei po vieną, nežinau, ir iškeliavau namo. Šiek tiek nusivylęs, kad Vice skardinė nebuvo ta graži tokia, be iškreipto dizaino, su rožiniu viršumi. Bet, kaip ten bebuvo, žinojau, kad patiks, nes mėgstu gvajavos skonį. Kas reiškia, kad pradėti reikėjo nuo Hawaiian.
Monster Ultra Blue Hawaiian yra labai keistas, vos ne tirštas tropinių vaisių gėrimas. Atseit turėtų būti mėlyna avietė ir kažkokie citrusai, bet apart kažkur ataidinčio gal būt apelsino tikrai taip ir nepajutau. Vietoje to viską užgožė lyg ir kokosas, ir lyg ir tas netikras ananaso skonis. Man nėr blogesnių sintetinių skonių nei raudona vynuogė ir ananasas, tai ant tiek nepatiko, kad skarbos nepabaigiau. Ne, pina kolados tikrai neprimena. Pabandykit, parašykit kaip jums.
Monster Ultra Vice Guava, tuo tarpu, buvo tiesiog tyras, baisiai persaldintas gvajavos gėrimas. Ar patiko nepaisant baisaus persaldinimo? Oi, labai. Ar pirkčiau vėl, net žinodamas, kaip baisiai persaldintas? Žinoma. Paprastas, geras. Dabar net vasaros ilgiuosi, nors gi ką tik pasibaigė.
Verdiktas: sakom NE tropikam ir TAIP ydoms („vice“)
Vėl tas metų laikas, kai parduotuvėse ima šmėžuoti žieminis Redbull variantas. Pernai buvo hitu tapęs Iced Gummy Bear, kuris dabar jau perėjo į nuolatinį asortimentą. Man jis perėmė mėgstamiausio vietą, nuleisdamas White Edition (kokosas ir uogos) į antrą. Šiemet, 2025 Žiemos Redbull yra Fuji obuolio ir imbiero skonių.
Mano vietinis Lidl naujų Redbull paprastai neužsiveža, ypač jei tuo metu jie – akcijoj. Tai taip nieko neįtardamas kroviausi į krepšį Helovyno dalykus, patyliukais džiaugdamasis, kad Trečiadienės serialas ant tiek išpopuliarėjo, kad pakeitė tą akį rėžiančią oranžinę spalvą Lidl asortimente į violetinę. Prisidėjęs kaukolių, akių ir labai skanios gervuogių kolos, pasukau link kasų, kai kažkas Redbull stende patraukė akį. Raudonai geltonos skarbos. Redbull 2025 Winter Edition.
Net nesakysiu kiek pasiėmiau. Iš lauko skardinės tokios maloniai vėsios, tai tiesiog sėdau, pasijungiau Hades 2, ir atsidariau vieną.
Be galo skanus, sultingas, kiek rūgštesnis, geltonais ir raudonais dryžiais numargintas obuolys iš močiutės sodo, kur tikrai nebuvo Fuji, bet siela – ta pati, ir šioks toks imbiero kandimas į liežuvį. 2025 Žieminis Redbull yra labai skanus, gaivus ir stebinančiai rudeniškas.
Verdiktas: Įsijungsiu Hokus Pokus 2 pažiūrėt ir atsidarysiu dar vieną.
Turbūt pamenat, kad prieš tai ragautų šios linijos RedBull aš tiesiog negalėjau pakęsti. Ne tiek dėl skonių, kiek dėl to, kad buvo negazuoti. Ne mano smegenims gert tirštus, negazuotus gėrimus. Tai šitą ėmiau atsargiai ir į krepšelį įsidėjau tik gerai perskaitęs, kad taip, tikrai gazuotas.
Nerizikavau vis tiek, pasiėmiau tik vieną RedBull: Obuolio ir Muskatinės Vynuogės skonio gėrimą. Leidau atšalti, nes toks jau tas sezonas ir atidarinėdamas klausiausi, ar tikrai bus saugu gerti nu nes jau rimtai, trust issues. Pragavau, ir ką manot?…
Obuolys ir muskatinės vynuogės, pasirodo, yra labai geras derinukas. Lengvo skonio, nei vieno nei kito vaisiaus per daug nesijaučia, gaivus. Šiek tiek priminė labai skiestą seną Monster Hamilton versiją, kur dar būdavo raudonose skardinėse (ir šimtą kart geresnis, nei dabartinis).
Mylimiausias mano Saints Row žaidimas turbūt vis dar antras. Esu vienas tų laimingųjų, kur gavo jį kuo puikiausiai pažaisti ant PC. Tamsus, juokingas ir tiesiog geras, jis buvo malonus pasinerti. SR2 pabundate iš komos ir nusprendžiate, jog pats tas metas sukurti savo imperiją. Šalimais turimi geri žmonės ir nusiteikimas, bei noras įrodyti, kad taip, nueisit tuos papildomus žingsnius, kad suvestumėt sąskaitas ir padarytumėt ką reikia, padėjo pastatyti pagrindus. Žmonės pas jus atėjo net iš priešiškų gaujų, bėgdami nuo bėdų, problemų. Apsikeitėte paslaugomis: jie padėjo jums pasistūmėti aukščiau, o jūs juos išgelbėjote nuo visiškai kitokio likimo. Draugais tapote atsitiktinai, per tuos sunkumus zvimbiant kulkoms ir žvangant peiliams. Supratę, kad jų užnugarį stebėsit taip pat, kaip saviškį, jie atsidėkojo lojalumu ir, kaip gi Saints Row be to, įžūlumu. Ir tik to dėka jie atsekė jus, bose, į sekančius žaidimus. Kaip lygūs, o ne pėstininkai, besitempiantys iš paskos, ar besimaišantys po kojomis prieky. Žaidimas puikiai balansavo humorą ir tamsą, dėl ko tiek daug iš mūsų ir laiko jį mėgstamiausiu.
Saints Row trečiasis irgi neblogas, bet jau pasisuko ta savęs parodijavimo linkme, kur lyg ir pašiepia gaujų gyvenimo romantizavimą, bet tuo pačiu ir patys tampa juoku, anekdotu. Tamsesni žaidimo aspektai virto tiesiog juodu humoru. O jei norit, kad tikrai būtų tamsu: teks atsukti nugarą savo vertybėms, lojalumui. Nežinau koks kvailys turit būt, kad dėl kažkokio naujoko su asmenine vendeta atsisakytumėt čia pat viską mesti ir eit gelbėt savo merginų. Juk dar praeitame žaidime susidorojot su Shaundi buvusiu, mat drįso ją nuskriaust. Bet, kaip ir sakiau, vis tiek – neblogas. Gaunate įrodyt visiems nevykėliams, kad savo vietą, viršuje, pasiekėte būdami geriausi. Bet mylimiausias trečiojo aspektas man išlieka toks pats, kaip ir antrame žaidime: galimybė padėti tiems, kurie padeda jums. Nebuvo nieko malonesnio, kaip tas skambutis visiškai išvalius teritoriją, su padėka.
Ketvirtas… Dauguma aspektų jis tikrai labai neįdomus, taip. Bet ir čia yra keli nuostabiai parašyti epizodai. Pavyzdžiui, gaunam žvilgtelėti į Saints Row praeitį, kas labai naudinga ir žaidėjams, kurie galimai niekad nebegaus pažaisti pirmo, o ir antrą turbūt sunkiai. Geriau susipažįstam ir su savo nusikaltėlių šeimyna. Ką ten, netgi galime su visais permiegoti, kas, sorry, bet buvo žiauriai vietoj ir laiku pateiktas fanų aptarnavimas. Pierce visada buvo… Įtartinas, o čia, bet kurios lyties jūsų veikėjui pasako tą pačią eilutę: „aš į tą pusę nekrypstu, bet galim“, lyg patvirtindamas, kad yra ace arba grey. Pas Matt atsibeldžiam lyg svajonių blogiukas: „neprivalai mirti nekaltas“. Tada tas susižavėjimo prisipažinimas Gat ir širdies išliejimas Shaundi. Saints Row, kad ir juokdamasis pats iš savęs, fanų meilės žaidimams tikrai nenuvertino ir, mano nuomone, būtent šiais dviem pabendravimais parodė šiokią tokią pagarbą frančizės sielai. Viskas ką iki šiol patyrėt – buvo svarbu. Ir, žinoma, kaip gi be klasikinės Saints Row patirties: veikėjų sąveikos su muzika. Net keliose vietose bosas gauna išsireikšti ar net padainuoti, kas yra jo draugystės su Pierce absoliutus pagrindas, mano nuomonės čia nepakeisit. Beje, ar žinojot, kad Kinzie mėgsta žiaurų gangsterių repą? Tai merginai buvo lemta tapti Saints dalimi. Visa kita, deja, jau buvo blogai. Žaidimas virto savo paties parodija, kai tu, tas eilinis, kad ir geras, gangsteris, išėjai kovoti su ateiviais.
Na o Gat Out of Hell turbūt ne fanai net nežino egzistuojant. To pasėkoj, jei jau esi tokio lygio gerbėjas: greičiausiai bent kažkiek patiko. Paprastas toks žaidimukas, kaip didelis DLC, su linksma draugija, įskaitant ir Vladą Smeigiką, bei žaidžiama kompanija: Gat ir Kinzie. Bet, kaip ten bebūtų, pats žaidimas tėra tik didelis DLC, kurį pardavė už pilną.
Tai ar labai man nepatiko Saints Row reboot‘as? Panašu, kad jo nekenčia visi ir jų močiutė.
Įsijungiau žaidimą pasiruošęs nusivilti. Pasiruošęs liūdėti, kad nėra mylimų veikėjų, kad ir vėl nebus tamsiojo SR2 aspekto, kad dabar teks tenkintis kažkokiais alternatyviais jaunuoliais, hipsteriais, kurie netyčia įsimetė į nusikalstamą gyvenimą. Pirmą valandą iš vis nieko nesupratau, nei kas vyksta, nei ką spaust. Tik tas senas-geras veiksmas ir išgelbėjo: nusitaikyk ir šaudyk. Po to paleido į atvirą pasaulį, o ten irgi, visko per daug, kokį ten mygtuką rodo, kairį ar dešinį, ką reiškia „proga nuotraukai“, kaip grįžti ant žemės??
Bet, ta valandėlė ėjo ir praėjo. Viskas ėmė dėliotis į vietas. Net googlint nereikėjo, taip, didžiuokitės manimi, esu absoliutus šaunuolis. Išmokau, kaip ten ir kur daryt tas nuotraukas, bei ką jos šiame žaidime reiškia. Radau, kaip naudotis sparnų kostiumu, bei, didėlei laimei, supratau, jog tai tikrai nėra pagrindinė transporto priemonė, kaip gali pasirodyti iš kai kurių reklaminių filmukų ar kitų žaidėjų įrašų. Perpratau, kaip dabar ten veikia tas telefonas, nu nes modelis tai aišku jau, kad nebe tas. Ir taip iš lėto, bet stabiliai, ėmiausi darbo.
Ne, jūs nesate skolose skęstantis studentas, tiesiog nusprendęs pinigų prasimanyti subūrus gaują. Jūs ir jūsų trys kambariokai – nebuvo labai jau to gyvenimo mylėti. Kiekvienas darėt savo dalyką, o trys iš jūsų, įskaitant jus, taip, jau priklausėte vietinėms, egzistuojančioms gaujoms. Saviškę sukūrėt, nes nusibodo dirbti kitiems už grašius, kai jie net nevertina jūsų talentų. Ši Saints Row istorija nėra tokia lėkšta, kaip jums bandoma įteigti. Ji kur kas panašesnė į Saints Row 2, nei pikti dėdės nori, kad manytumėt.
Taip tad, esame įmetami į žaidimą, kaip ir kiekviename iki šiol: taikaisi, šaudai, o kažkas šaukia, kad blogai darai. Esi labai linksmas ir žavus sociopatas, kuris griebia jautį už ragų, nes tas jautis stovi tarp jo ir misijos įvykdymo. Tokių bene pareigūnų darbas gal ir ne mums, bet ei, reikia pinigų nuomai susimokėti, kartu su kitais trimis kambariokais, Eli, Kevin ir Neenah. Ir čia gal būt kils tas klausimas: kodėl gi man turi rūpėt kažkokie prašalaičiai, kurie nėra Shaundi, Gat ar Pierce? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir anie rūpėjo antrame Saints Row žaidime. Ką ten, netgi teigčiau, jog šie jaunuoliai turėtų rūpėti labiau. Shaundi ir Pierce reikėjo tavo pagalbos, tarp jų ir jūsų įvyko paslaugų mainai, susidraugavote misijų eigose. O šie trys – nuo pat pradžių nuoširdžiai rūpinasi visų keturių gerbūviu. Bet pamatysit patys, kai grįšit namo iš to darbo į tokį nudriskusį butuką su keliais mažyčiais miegamaisiais, kuriuos šie keturi draugai pasistengė padaryti namais. Kas gamina valgyt, kas pasitinka paklausti kaip sekėsi. Galiausiai visi susėdat pasimėgaut maistu, ant nutrintos sofos, atidarytu balkonu vietoje kondicionieriaus, kažkokia žuvimi su kalėdinėmis lemputėmis ant sienos ir netgi progresyvia pride vėliava. Ir kad jau ant nuomos vis tiek trūksta, čia pat suplanuojat nediduką apiplėšimą. Apgrobsite dar vieną, taip, dar vieną paskolų ryklį. Planas kaip ir planas: du kart to pačio nejudint, tiesiog gali neturėt pinigų, ir nelyst prie eilinių civilių.
Visi keturi kambariokai de facto dirba skirtingoms gaujoms, ar, kaip Eli, užsiima savo asmenine veikla. Bet ar dėl draugystės, ar dėl gyvenimo sąlygų, pirmiausia vadovaujasi kambariokų kodu: įspėk kur gali, atsiprašyk kur reikia. Visi keturi tvarkingai atlieka savo darbą ir išsiskirsto, kad pinigai saugiai pasiektų namus. Kaip ir visuose Saints Row žaidimuose, tarp veikėjų vyksta gyvas bendravimas telefonais. Visada esate įspėjami apie tai, kas bus toliau, o pagalba irgi – ranka pasiekiama. Tik, kad kaži ar jos jums reikia.
Tiek sužaidžiau pirmą dieną. Teko eit miegot iki neišaušo, tai pasiėmiau tą įdomų, labai pažįstamą jausmą į sapnus ir oi, kaip skubėjau keltis ir prasistumt per dieną. Ir darbas greit ėjos, ir sportas, ir maistas. Tiesiog spirgėjau grįžti į žaidimą
Sekantis darbas mums čia pateikiamas su visu paaukštinimu. Bet juk tai Saints Row žaidimas, negi galvojat, kad lipsit karjeros laiptais, kaip geras karjeros berniukas (lytį, beje, galit pasirinkti, aš čia tik iš savo varpinės). Tik ne su tokiais įgūdžiais ir galva ant pečių. Ai ir gal ne su tokiais priešais, nes nepaisant iš kambariokų gautų įspėjimų, pasiruošti nespėjate, durys prasprogsta ir jūsų darbo vietą užplūsta net dvi piktos gaujos. Trumpinant ilgą istoriją: padarėt ką ir turėjot padaryti, netgi labai gerai ir šauniai, bet jus vis tiek atleido, nu nes… Gal nereikėjo sprogmenų ar kažko ten. Nusiminęs grįžtate namo, kur kambariokai bando paguosti per uždarytas jūsų kambario duris, žadėdami maisto ir kad viskas bus gerai. Čia ir vėl pasijautė tas senas geras Saints Row vaibas: jūsų užduotis – išlipti iš lovos. Iš pirmo karto nepavyks. Tada, nunešt tik apatiniuose įtaisytą užpakalį į virtuvę, kur jūsų veikėjas tuoj pat išreiškia troškimą suvalgyti savo jausmus. Bet namie – tik vienišas vafliukas. Nauja užduotis: jį pasišildyti. Irgi, ne iš pirmo karto. Galiausiai nušlepsite ant sofos, kur sėdi ir Neenah, vis dar bandanti paguosti jūsų vargšą, nusiminusį veikėją. Taip abu kalbat, juokaujat ir bene netyčia susivokiat, kad dėl įvykių jūsų darbe Eli ir Kevin bet kurią akimirką gali tapti dviejų gaujų susirėmimo aukomis.
Nuo šios akimirkos jokie liūdesėliai nebesvarbūs, joks nuovargis, basos kojos ar trumpikės. Šokat velniop per balkoną, į mašiną ir pas draugus, pasiruošę išžudyti visus, kas tik pasimaišys po kojomis ar bandys juodu nuskriausti. Jei vis dar nematote šio žaidimo Saints Row sielos, gal būt blogai juos žaidėte, nesupratote istorijos. Ko pasėkoje, jūsų nuomonė apie šį žaidimą – nelabai ką reiškia.
Saints Row niekad nesidrovėjo imtis karo vardan savo žmonių ir nesvarbu ką jame reikės prilupt, sumušt, nušaut ar pakast, ėjot per priešus ir armijų didžių gaujas kumščiais, peiliais ir dvivamzdžiais. Keršijot už jų skausmą, padėjot jiems laidoti kūnus ir spaudėt žmones iš praeities, kad ten ir liktų sėdėt. Nei vienam žaidime nebuvo kanoniškos pabaigos, kurioje būtumėte apleidę savo draugus.
Taip ir čia. Išgelbėjot savo vaikinukus, apsirengėt, susėdot ir… Padarėt vienintelį logišką sprendimą tokioje situacijoje: ką tik supykdėte visas mieste esančias gaujas. Visas. Esat per geri, kad vis jiems dirbtumėt ir kęstumėt pažeminimus dėl prasižengimų. Metas nusitiesti savo kelią. Įkurti savo bazę ir gaują.
Kur? Trečioje Gatvėje yra apleista bažnyčia…
Veikėjus pamėgau labai greitai. Visi mieli ir juokingi, net jei ir sociopatai. Pasiryžę žudyti vienas už kitą ir ta proga dar pajuokauti. Automobiliai pagaliau vairuojasi, kaip automobiliai, o ne dėžutės su ratais, nors klasikiniai Saints Row bug‘ai ir išliko: kartais iš dangaus iškrenta kokia viena kita ir sprogsta ant kelio. Miestas vis dar pilnas palečių su… Miltais. Gaujos vis dar dalinasi teritorijas ir jūs vis dar jas užgrobinėjat. Vis dar galit nustatyt kokio dydžio bus jūsų kelnių ir/ar maikės turinys, su cenzūra (per daug nesigilinau dėl krūtinės, teks patiems), dėl ko gal kiek ir gaila. Ei, gėjai (aš tho panseksualus, bet esmė ta pati) ir moterys irgi žaidžia žaidimus, suaukit. Bent vienas gaujos narys yra tiek panseksualus, tiek ir poliamorus, už ką esu dėkingas, reprezentacija visada malonu. Mašinoje vis dar pilna gerų radijo stočių. Ir žaidimas, lygiai taip pat, vis dar beprotiškai smagus. Pavyzdžiui, ką tik padariau šalutinę misiją, kur moteris paprašė palikinėt tam tikriems bizniams – blogus įvertinimus. Kuo blogesnis, tuo piktesni bus teritorijos apsauginiai. Vienam palikau 1 žvaigždutę, su žinute, kad „mechaninis bulius prikakojo“.
Saints Row serija labai gera tuo, kad leidžia žaidėjui būti savimi. Daug labiau, nei tarkime V iš Cyberpunk 2077 (tą žaidimą irgi labai mėgstu). Taip, iš vienos pusės, abu veikėjai turi savo iš anksto parašytą istoriją, bet Saints tai niekada nebuvo tik vienišas, šiek tiek paklaikęs balsas galvoje. Cyberpunk 2077 tu stovi vienas, mėtytas ir vėtytas, prieš visą pasaulį, draugų kovon nepasikviesi iki pat pabaigos, o ir kam tau jie, kai esi vieno-asmens-armija (galimai gesinantis praradimo skausmą adrenalinu). Saints Row tu niekad nesi vienas prieš visus. Draugystės čia tiek pat svarbios, kiek ir kontaktai, kurių V netrūko. Visa šutvė yra tik už vieno mygtuko paspaudimo, pasiruošusi kovoti su tavimi ir už tave. Arba kartu ant tos pasaulio viršūnės, arba velniop tą viršūnę. Gal svarbos tam dedu daugiau, nei reikia, dėl savo poliamorijos, bet iš mano požiūrio taško, būtent taip veikė ir Saints Row 2.
Rašydamas šį įrašą pražaidžiau 7 valandas. Per tą laiką gavau, kaip senais gerais SR2 laikais, įbauginti vyruką, kad atiduotų mums teises į bažnyčią. Žaidimu labai džiaugiuosi. Nors komanda ir nauja, bet atrodo, kad grįžau namo, pas savus. O kartais net ir geriau, nes kur Saints Row šeima buvo geriausi, jie taip pat buvo ir šiek tiek antžmogiai, daugiau veikėjai nei žmonės, parodijuojantys gangsterius. Čia, jaunuoliai arčiau žemės. O ir minėtoji reprezentacija – nudžiugino, kas turbūt nestebina tų, kurie skaitėte mano praeitą žaidiminį įrašą, kur ilgai pezėjau, kaip labai džiaugiuosi nauju GTA 5 Online veikėju Raf, dėl jo susižavėjimo bet kurios lyties protagonistu. Pagarba Volition, kad ne tik kalbėjo, bet ir darė. Tada dar viską aptariau su partneriais ir kartu priėjom išvadas, kad ir šiaip, ši nauja kompanija labai gerai atspindi būtent tai ko mes abu ieškom žmonėse, ar tai būtų tvirta draugystė ar poly-partnerystė. Žmonių savita, tvirta asmenybė, savarankiškumas, rūpestis ir lojalumas, bei visiška laisvė imtis visų svajonių, nes žinai, kad jei krisi – bus kas sugaus, prilaikys, parems, ir padės vėl pajudėti į priekį. Neabejoju, bendraminčių rasim, mat jau ir dabar draugų tarpe tokių tikrai yra, o ir šiaip, esam visai neblogi žmonės (rimtai, jei kas norit būt draugais, rašykit).
Kaip viena miela daina sakė: „baby, I‘m a gangster too.“
Ego Noctis Naktigonė 