Gotikos, knygų adaptacijų ir Drakulos asortimentas šiemet buvo kaip niekad nuostabus. Nuo visokių Frankenšteinų raibo akys. Ir nors tarp viso šito gero Abraham‘s Boys (2025) buvo mažiau nei vidutinis, pažiūrėti vis tiek, bent kartą, verta.
Du dešimtmečiai po Drakulos novelės įvykių pabaigos. Van Helsingų šeima, Dr. Abraomas, Mina ir du jų sunūs, slepiasi kažkur Kalifornijos Slėnio centre. Tai, toli gražu, nėra pirmoji vieta, kur juos atvijo tamsa iš praeities. Bet šeima, o iš visų labiausiai – Mina, viliasi, kad gal būt ji bus paskutinė. Jie viliasi, kad Naujasis Pasaulis bus pakankamai didelis prapulti. Kad čia jų neberas, nebepasieks.
Dr. Van Helsingas ir toliau padeda žmonėms, bet jo pirmenybė išlieka Mina ir jo sūnūs. Tas gležnas, per vargus išsiskaptuotas lopinėlis gyvenimo ir ramybės. Juk vyriškis matė ką Draluka ir visa jo prakeikta padarų rūšis – geba. Tad kai tą rimtį sudrumsčia Ramiojo Vandenyno (Pacific) Geležinkelio planuotojai, Abraomas – suklusta ir pasikausto dar vienai kovai. Jis imasi ruošti sūnus darbo perėmimui, mokyti juos gintis nuo blogio ir, svarbiausia, saugoti savo motiną. Bei okultinių tiesų, vargiai pridengtų medicina: kaip atpažinti artėjančią tamsą ir kaip Mina yra gyvas jos indikatorius. Mat Drakulos nemirtingas kraujas tebeteka moters venomis. Nukamuota košmariškų įvykių Londone Mina ramybę randa tik pakankamai nutolusi nuo vampyro ir jo šauksmo. Nenuostabu tad, kad Van Helsingas skuba ir vis labiau irzta. Minos nuotaika ir elgesys vėl ima keistis…
Berniukai plėšosi tarp tikėjimo tėvu ir realybės, mat pastaroji, tokia, kokia yra jiems teigiama, skiriasi nuo tos, kurią mato patys vaikai. Disonansas grasina supriešinti tris Van Helsingų vyrus. Toks įvykis kainuotų gyvybes. Tas pačias, kurias, anot Abraomo Van Helsingo, tamsa ir bando pasiglemžti.
Istorija daugiausia pasakojama iš vaikų perspektyvų. Jų akimis mums rodomas pasaulis, toks koks turėtų būti ir toks, kokį jį mato vampyrų mitu apipinta šeima. Realybę, ne tik požiūrį į ją, keičia įvairūs faktoriai, tikėjimas, logika, žinios. Įtakojami esame ir mes. Juk žinome Drakulos istoriją, žinome, kas toji Mina ir ką ji išgyveno. Matome Van Helsingo nerimą ir neturime jokios priežasties juo abejoti. Iki tas jo nekvestionuojamas naratyvas susvyruoja. Akiratyje ima šmėžuoti kiti tų lemtingų naktų veikėjai, išgyvenusieji, draskomi bene egzistencinių klausimų. Atrodo, jog įvykiais abejoja visi, išskyrus Van Helsingą. Ar tai tik jo gudraus priešininko, kuriam laikas – palankus, ilgas žaidimas, bandant atsiteisti, visus – sukiršinti? Ar, visgi, Van Helsingo rankos suteptos krauju?
Prieš du dešimtmečius jie pastokojo žinių gelbėdami Liusę (Lucy). Bet, ar tikrai jos vis blogėjančios sveikatos priežastis buvo Grafas Drakula, o ne net keli kraujo perpylimai iš įvairių vyrų ir netgi gyvulio? Ir ar teisinga buvo ją nužudyti, statant ant pirmojo varianto, bene viliantis, kad to nepadarius mergina irgi virstų vampyre, tapusi šio antgamtinio maro auka? O jeigu, visgi, ji mirė būtent dėl jų nežinojimo? Ir, kaip ten bebūtų, ar istorija įtikėjęs Van Helsingas tas žinių spragas – užpildė?
Istorija – labai lėta ir stipriai remiasi į atmosferą. Mes, žiūrovai, esame kviečiami abejoti arba tikėti, niekad nepalenkiant lazdos į vieną ar kitą pusę per stipriai. Kaip ir sakiau, juk žinome, kaip ta istorija prasidėjo, tad kodėl gi neturėtumėme tikėti? Bet stebėdami įvykius per jaunesnes akis, kur kas modernesniame pasaulyje nei tuometinis Londonas, negalime neabejoti. Kas jeigu monstras ne tas, kur tamsoje, su iltimis? O tas su kuolu ir plaktuku rankose, šventai įtikėjęs, kad tu jam keli grėsmę.
Žiūrisi kiek sunkokai. Stokoja idėjos įgyvendinimas. Atmosfera – puiki, bet rašymo ja nepakeisi, o ir filmo vien ant jos – nepastatysi. Bet ta idėja, jos neįprastas svyravimas, patiko ir net labai. Filmą pažiūrėjau porą kartų ir atsidėjau, saugiai, į savo Drakulos kolekciją. Rekomenduoju jį bent vieną kartą, nusiteikus, kad lėtas. Jame pateikiama perspektyva būtų nesunkiai pritaikoma ir pačiai Drakulos knygai. Ir, oi, kaip aš ją tokią skaityčiau.
Sąmoningai vengiu sujunk-3 (match-3) tipo žaidimų, nes man juos tiesiog per sunku išjungti. Kas, žinoma, reiškia, kad Visata turėjo man numesti vieną tokį su Drakula. Ne, aš nesiskundžiu, prašau dar!
Prisiminimai apie šiuos du sujunk-3 žaidimus mano galvoje labiau panašėja į karštinės sapną. Ar tikrai žaidžiau? Iš kur gavau? Kaip? Pradedant nuo Jewel Match Dracula Collector‘s Edition, kurio ieškant Steam net nerandu. Nepamenu ir kaip jis atsirado mano akiratyje, bet beveik neabejoju, kad su tuo kažkaip susiję mano partneriai, tai turbūt gavau dovanų. Kaip ten bebūtų…
Jei manot, kad nežinot, kas tie sujunk-3 tipo žaidimai, tai gal būt tiesiog nežinojot, jog taip vadinamas Bejeweled ir Candy Crush stiliaus žaidimų žanras. Čia toks, bet Drakula. Atsidariau jį nieko labai nesitikėdamas ir buvau labai maloniai nustebintas. Jame net labai daug lygių ir dar lygių juose. Norint juos pereiti reikia rinkti įvairius dalykus, monetas, brangakmenius (šiuos galima pakeisti iš meniu, labai rekomenduoju), raktus ir kitką. Kartais tikslas tėra tik surinkti tam tikrą kiekį taškų. Kitą kartą reikia išvalyti kokią nors zoną. Na o dar kitais atvejais, išvesti Drakulą arba jo pakaliką. Kartais ir abu. Mat Drakula negali judėti per tam tikras kliūtis ir jei šalia yra česnako. Abu dalykai su kuriais pakalikas lengvai susitvarkys.
Vietomis žaidimukas labai maloniai stebino. Pavyzdžiui, pabaigus lygį tobulai, prieš jo suvestinę pasirodo pats Drakula, su šypsena ir nykščiu į viršų, suprask, buvai labai good boy/girl/baby/pet/darling. Patiko ir Drakulos pilies bei žemių aplink ją atstatymo mechanika, kuriai reikėjo monetų, medalionų ir vėl tų pačių brangakmenių. Labai rekomenduoju pasikelti kišenių lygius, kad pastarųjų galėtumėt laikyti daugiau ir neskubėkit per misijas, prisirinkit, kiek kantrybė leis. Netiesa, kad medalionų yra mažiau, nei restauruojamų scenų, manau tas vienas kitas asmuo tiesiog rado netikėtą ir nesmagų bug‘ą.
Ir tai dar ne viskas. Šalia pagrindinio žaidimo misijų dar yra ir mini misijos, mažesni žaidimukai, labai paprasti, bet vis tiek smagūs. Pavyzdžiui, surasti skirtumus (spauskit ant to skirtumo, kuris patinka labiau, nes būtent tas tada taps „pirminiu“ abejose scenose), arba išrinkt vienodus objektus iš jų judančios krūvos.
Bendrai imant, jei patinka sujunk-3 žaidimai, šį net labai rekomenduoju: Jewel Match Dracula
Na, o kitas buvo Save Halloween: City of Witches. Šitą radau ieškodamas daugiau ano. Ano neradau, tai nusėdau ties šiuo, nes buvo labiausiai… vampyriškas. Nė neįtariau, kad jo eilėje nugalimų bosų (juos galima įkalbėti dėtis prie jūsų, tas nereikalauja visiškai jokių pastangų) yra ir pats Grafas Drakula. Jį įveikus, vampyras pasišvenčia tarnauti ir tuo viskas baigiasi, nes Drakula nėra nei pirmas, nei paskutinis iš tų bosų. Tad protagonistės raganaitės grįžta prie pirminės misijos, t.y. nugalėti Liuciferį. Ei, ką ten tas pragaro valdovas, kai yra noro ir draugų.
Šiame žaidime ne tiek restauruojame aplinką, kiek dekoruojame namų kiemą. Viso žaidimo grafikos labiau primena animacinį filmuką, dėl ko tas kiemas gan greit pradeda atrodyt, lyg jį būtų apvėmusi Šiurpnakčio dekoracijų ir spalvų personifikacija. Ar tai blogai? Turbūt ne. Tiesiog ne visai mano vaibas. Bet vis tiek buvo smagu, neneigsiu.
Čia irgi yra mini žaidimukų, bet ties tuo viskas ir baigiasi. Bendrai imant, jis visas kur kas paprastesnis ir jame visko kur kas mažiau, bet jei reikia vat dar šiek tiek kažko, tai tikrai sueina. Ypač su audio knyga, nes čia daug skaityti tikrai nereikės.
P.S. žaidime yra bug‘as, dėl kurio po tam tikro kiekio lygių – langeliai ima per greitai arba per lėtai judėti, dėl ko žaidimas tampa beveik nebežaidžiamas. Jei taip nutiks, eikite į savo vaizdo plokštės nustatymus ir įjunkite žaidimui v-synch (lengviausia per tos plokštės žaidimų nustatymus, nes pačiame žaidime tokio pasirinkimo tiesiog nėra).
Eidamas į Nosferatu (2024) filmą tikėjausi daug ko. Juk jį režisavo pats Robert Eggers. Vilčių dėjau ir į Grafą Orloką, kurio vaidmenį atliko jau monstruose pasižymėjęs aktorius, Bill Skarsgard. Prie viso to tereikėjo geros istorijos ir būčiau buvęs laimingas. Nes ko jau nesitikėjau, tai kad filmas bus iš tiesų toks baisus ir šiurpus.
Karščiausi troškimai, iškylantys iš pačios mūsų esybės, panašu, kad turi galios. Gal iš to ir kilo tas įspėjantis posakis: norėk atsargiai, mat gali išsipildyti. Bet mažoji Ellen apie tai tikrai negalvojo ir jokia atsarga jai buvo nė motais. Iš širdgėlos praradus mamą, plyštančia širdimi, mergaitė kreipėsi į naktį kviesdama ką nors atsiliepti ir užpildyti sieloje likusią tuštumą. Vaiko išsakytas troškimas pažadino seną, nemirtingą burtininką, bene patį alkio įsikūnijimą ir jis atsiliepė į jos šauksmą. Čia pat paminėjęs, jog mergaitė – nėra žmogus, jis pasinaudoja šiuo faktu, kaip argumentu kodėl ji turėtų priklausyti jam ir paliepia Ellen pažadėti jam savo sielą.
Thomas Hutter, svajodamas apie patogų gyvenimą su mylimąja Ellen nudžiunga gavęs pažadą tapti firmos kurioje dirbo pilnaverčiu nariu, kas užtikrintų pastovų ir netgi geresnį atlygį šeimai išlaikyti, būsimiems vaikams. Jam tereikia nuvykti į Karpatų Alpes ir ten sudaryti namų pirkimo sutartį su Grafu Orloku, senu vyriškiu, kuris jau pernelyg paliegęs, kad keliautų pats. Ellen ši žinia nenudžiugina ir vos jos mylimas vyras nutolsta – grįžta jos senoji melancholijos diagnozė. Jaunąją moterį ima persekioti tamsa, sapnai pilni… kažko. Kažko seno, baisaus ir alkstančio jos, jos kraujo.
Kaip turbūt puikiai žinote, Nosferatu yra neautorizuota Drakulos versija, iš ko ir kyla tie pažįstamos istorijos pagrindai. Turime įsitvirtinusią, gerai gyvenančią porą bei naują porą, kuri dar tik bando susikurti gyvenimą ir tarp jų visų įsispraudžiantį seną vampyrą. Bandydamas gauti vieną moterį, jis sunaikina ir kitą, kol jų vyrai bergždžiai bando jį sustabdyti. Turime pilį, kelionę laivu, senus, niekam gyvam netinkamus namus Grafui. Bei gydytoją, jo tiems laikams būdingą barbarišką veiklą, ir bene abnormalų polinkį į okultizmą. Bet šiuo Drakulos skeletu panašumai tarp istorijų ir pasibaigia. Nuo čia visi minkštieji audiniai yra pačio Nosferato. Ir per būtent šią, naują prizmę labai aiškiai matosi, kaip puikiai jis stovi ant savo kojų.
Veiksmas pagrinde vyksta miestelyje Vokietijoje. Vietoje dūzgiančio Londono vizijos, čia mus slegia bene Brolių Grimų pasakų atmosfera. Miesto viduriu, lyg tamsi vena, teka upę. Ore tvyro nuolatinė prieblanda. Nesunku netgi įsivaizduoti tą šalto vandens kvapą, drėgno grindinio, suodžių, kaminų dūmų, kur šildo namus, kad tik visa ta kaulus smelkianti atmosfera į juos neįžengtų. Viso to centre – jauna moteris, gal net ne visai žmogus, neįprastu veidu, tamsiais plaukais ir blyškiu veidu, gotikinės lėlės apdaruose. Persekiojama melancholijos, vizijų, nuojautų ir žinių, kurių neturėtų turėti, Ellen veda žiūrovą per šią tamsią pasaką. Pasaką, kurioje mergelė turės pati pribaigti pabaisą, mat pabaisa yra alkis, kurį ji viena tegali pasotinti.
Filmas yra beveik šedevras. Oi, taip, pilnas dalykų, kuriuos buvo galima padaryti geriau, bet be tokių žiūrėti būtų tikrai neįdomu. Nosferatu – prikaustė ir pašiurpino pasišlykštėtinais vaizdais, tamsa, kokios dar neteko matyti, tokia, kuri pasilieka dar šiek tiek, kažkur galvos kertelėj. Grafas Orlokas, nekromantas, yra tikras monstras. Ne kažkoks moraliai pilkas piktadarys, o absoliutus blogis be galimybės į išpirkimo arką. Tikrai nesitikėjau tokio filmo ir esu už jį be galo dėkingas.
Oficialiai šis reiškinys prasidėjo 2021. Simboliškai, penkti Gruodžio Su Drakula metai, Dracember, bus paskutiniai mano sename WordPress tinklaraštyje ir pirmi naujame, Substack platformoje. Ten, kur ir dauguma mano mylimiausių autorių, įskaitant ir S.T. Gibson su knyga „A Dowry of Blood“, kuri netyčiom ir paskatino šį mano nediduką šėlsmą. Aš tiesiog nesitikėjau šiame gyvenime išvysti Drakulą tarp kito vyro kelių ar, kad pagaliau kažkas pripažins jo akivaizdžią (trys žmonos, nu come on) poliamoriją. Tolesnės paskatos sulaukiau ir iš savo mielųjų partnerių, iš VampirEntries tinklaraščio. Jie padėjo suformuoti tiek pavadinimą, tiek ir patį konceptą, negailėdami liaupsių ir užtikrinimų. Ir, žinoma, širdingas ačiū asmeniui, kuriems ir jūs turėtumėt būti dėkingi, kitaip neįskaitytumėt čia mano raštų iš už galai žino kokio krašto, my bird-loving bestie. Su šių nuostabių žmonių pagalba pagaliau radau kelią ir tvirtai ant jo pastačiau abi pėdas. Tai taip ir pradėkim, penkti metai, šį kartą – atgimimo.
Gruodis su Drakula, t.y. Dracember, turi dvi pagrindines datas, bet jūs galite pasirinkti savas. Pirmoji yra mano gimtadienio. Dėl realaus gyvenimo priežasčių, esu savo šeimos designated adult, t.y. tas suaugęs, į kurį visi žiūri, kai reikia kažkuo pasirūpinti. Taip tad ir pamenu tik gal kokius keturis gerus gimtadienius nuo paauglystės ir tiek pat ar gal net mažiau kitų gerų gruodžio švenčių. Kiekvienais metais tiesiog sėsdavau pervargęs prie to Kūčių stalo, kur šeimyna ne visada taikiai nusiteikusi, su tais 12-a pesketarinių patiekalų, plotkelėm, ir laukdavau, kada gi pasibaigs. Bet va, tais vienais metais… Ar tai istorijos per daug prisiskaičiau, ar per daug meme‘ų pra‘scroll‘inau, bet kažkas pasikeitė.
„Visada žinojau, kad ateitis atneš stebuklų, tik nemaniau, kad padarys juos įprastais.“ – Dracula (BBC, 2020)
(eng.: I always knew future would bring wonders, I didn‘t know it would make them ordinary)
Sėdėjau sau prie stalo, pilno paprastų, bene kaimiškų ir dėl to tokių mielų širdžiai patiekalų: silkių, grybų, mišrainių, net bandelių su žuvim ar uogiene ir sukirbėjo mintis, kad štai, koks įprastas stebuklas. Kiek gi būtų kainavę į lėkštes suberti prieskoniai Drakono Ordino laikais? O dar ir faktas, kad Kūčios ne tik išgyveno mūsų, paskutinių Europos pagonių, krikštą, bet dar ir tapo saugotinu paveldu. Su tiek daug tų pačių mitų ir net tradicijų, kur buvo ir kadais. Nesugriautų net reformų, kurios pavertė Kūčias netikru gimtadieniu asmens, valdovo ir gelbėtojo, kuris buvo svarbus savo žmonėms. Mat jei toks vyriškis, kaip Jėzus iš Nazareto ir buvo, tai gimė jis tikrai ne šią dieną, ne viduržiemį, ką ten, netgi ne žiemą.
Čia gal bus kiek nepagarbu.
Šią tamsiausią iš naktų, kas tikrai imponuotų vampyrams ir panašioms būtybėms, žiūrėjau sau į tą stalą ir jau apgalvojęs visas aukščiau pateiktas mintis nusprendžiau: na, tai jei jau išgalvoto gimtadienio šventė… Su paruoštomis vaišėmis kurios bent jau prieskoniais sužavėtų gal ne princą, bet bent jau kokį, hm, grafą. Ir nė lašo alkoholio, nes juk žinome, kad jis niekada negeria… Vyno. Taip ir nusprendžiau pats sau, kad švęsiu savo valdovo ir gelbėtojo netikrą gimtadienį, veikėjo, kuris buvo svarbus man, Drakulos. Eriko Nortmano (Eric Northman, True Blood) herojų, atsisakiusį miegoti grabuose. Šerloko netikėtą giminaitį (Sherlock, Fred Saberhagen). Edgaro Alano Poe tamsiąją maniją (Kim Newman). Užkerinčią tamsią audrą (S.T. Gibson ir, pripažinkim, Bram Stoker). Ir tiesiog tą vampyrą, kuris vis dar įkvepia (bent jau mane).
Tad sveiki atvykę į Gruodį su Drakula, į mano nedidukę šeimą. Čia pamaištausime prieš mums primestas tradicijas, kad ir tyliai, su knyga, filmu, ar kitu švenčiamu asmeniu, Grafu Drakula, Lestatu, Edvardu, kuo tik norite. Vietos po juodai raudonu apsiaustu užteks visiems. Prisijunkite ir kartu švęskim šią tamsią šventę, tamsiausią mėnesį ir jo tamsiausią naktį, pasidžiaukime šiuo laiku, kaip tikri vampyrai, o tada, kartu, į šviesesnį rytojų. Net jei šviesą irgi teks pasidaryti patiems, padegus senus pančius, seną kelią.
Norėdami būti rasti, naudokite #dracember, #gruodissudrakula ir jų variantus su gale pridėtais metais (vieną ar visus). O sąveikavimą su šiuo įrašu laikysiu kvietimu aplankyti jūsų skaitmeninę minčių rezidenciją (tikrai nesvarbu ar rašote apie Drakulą, vampyrus, ar bet ką kitą, visada ieškau smagių ir įdomių asmenų, tai nesidrovėkit).
Bet, kodėl Drakula?
Viešame domene puikių klasikinių monstrų nestinga. Bet vienas jų drastiškai pragyveno visus vien savo gebėjimu prisitaikyti. Drakula yra kur kas daugiau nei tik „galėjo, tai ir kūrė“, kitaip ir kitų turėtumėme daugiau, šimtus, o ne dešimtis. Tad sprendimas rinktis būtent Drakulą, panašu, buvo sąmoningas.
Kitaip nei kiti klasikiniai monstrai ir net dauguma kitų klasikinių vampyrų, Drakula, kad ir būdamas negyvas (gyvas numirėlis), simbolizuoja gyvenimą, jo troškimą. Šis vampyras geidžia tęsti, eiti pirmyn, nepaisant sunkumų. Jis smalsiai žvelgia į pasaulį ir tai, ką šis turi pasiūlyti. Draugystę, aistrą, žmogiškąjį ryšį, nuotykius. Su pavydėtina galimybe pavargus užsidaryti, pramiegoti dienas, praskaityti naktis, iki socialinės baterijos vėl įsikraus.
Nesvarbu ar imdami knygą ieškojote meilės istorijos, nuotykių, kraujo, ištvirkavimų, tarp „Drakulos“ knygos lapų rasite visko. Drakula gali būti tas žavus, tituluotas užsienietis, gal kiek netašytas lyginant su jumis, gal kiek bauginantis. Gal net labai tinkamas į šiuolaikinių tamsių romanų istorijas, su savo gotikinio princo manieromis, nežabotu charakteriu, iltimis. Lygiai taip pat Drakula gali būti tiek pat švelnus, kiek avis mylintis ir vilkus dėl jų pjaunantis aviganis. Gundantis valdovas, negalėjęs atsispirti vilionei į visuomenės gyvenimą įžengti lyg tamsi audra. Truputį panseksualus, šiek tiek poliamorus. Viso to pilna tiek originale, tiek ir begalėje tolimesnių „Drakulos“ iteracijų. Mat šis personažas, šis piktadarys, nesuprastas vyriškis ar pagrįstai baimę keliantis vampyras, prisitaiko prie skaitytojo ir auga su juo. Prisitaiko prie mūsų ir neapsiriboja istorija, į kurią buvo parašytas. Net neįsivaizduojate, kiek perskaičiau tezių ir tyrimų tiek apie knygą, tiek apie autorių, tiek ir apie patį veikėją bei kitus ten dalyvavusius.
Turbūt labiausiai tas Drakulos prisitaikymas prie mūsų, skaitytojų, žiūrovų, jaučiasi jei augote slėpdami savo LGBT identitetą (nežinau, kaip gražiai pasakyti „in the closet“, patarkit). Atsivertę Bram Stoker‘io „Drakulą“ buvote supažindinti su tris nuotakas turinčiu poliamoriu princu iš tolimo krašto, nusprendusiu išlipti iš karsto (ar tariamos „spintos“), išsivaduoti nuo senų pančių, tradicijų, prietarų. Apibrėžti save kaip kažką kitą, nei buvo iki tol ir žengti į visuomenę su nauju identitetu. O ten jau, norėjo to ar ne, visus apžavėjo. Vyrus, kurie maniškai apie jį mąstė kiekvieną savo sąmoningo gyvenimo akimirką. Moteris, kurias šie nevykėliai pamiršo laikyti žmonėmis, klaidingai diagnozuodami viską, ką galėjo, kad tik nereikėtų pripažinti jog jų jausmai Grafui – tokie pat, kaip ir merginų. Ir, galimai, nebinarinės lyties asmenis, Miną, turinčius „vyro smegenis ir moters širdį“. Jų sąsaja su Drakula knygoje buvo pati stipriausia. Sužavėti buvo visi.
Knygoje mums teigiama ir netgi rodoma, kad Drakula yra piktadarys, kraugėrys, pabaisa. Tačiau visuomenėje, kurioje mūsų nuolat prašoma nekelti bangų, patylėti vardan ramybės, ar tai prie stalo, ar viešumoje, paisant mūsų negerbiančių žmonių jausmų labiau nei mūsų pačių, kyla klausimas: ar Drakula nepasirinko būti piktadariu? Gal būt ne sąmoningai, bet tiesiog nusprendęs nieko nedaryti vardan tos ramybės. Nusprendęs nebepaisyti senos, slegiančios tvarkos, karsto (ar spintos) apribojimų, ir nesvarbu ar visuomenei tai patiks ar ne.
Natūralu, kad tokia daugialypė istorija išliko. Drakula prisitaikė prie mūsų, prie skaitytojo, kaip reta koks kitas klasikinis monstras. Tad atsakyti į klausimą „kodėl būtent Drakula?“ galiu perfrazavęs Renfildą: nes Drakula yra gyvenimas.
Toliau pateikiu savo partnerių iš VampirEntries „svečio“ įrašą (jo vertimą) ta pačia tema:
„Su Drakula mane sieja vampyrų nemirtingumo, jų naktinio gyvenimo konceptas. Paauglystėje nieko taip netroškau, kaip amžinybės ir savarankiškumo, tad meilė įvairioms istorijoms apie vampyrus buvo tiesiog neišvengiama. Juk lengva pervargti nuo gyvenimo, kur nesvarbu, ko imiesi, neturi absoliučiai jokios galios ką nors pakeisti, jokio žodžio, nepaisant to, kad suaugusieji tau paliko visą atsakomybės naštą. Tam tikra prasme visada gyvenau gyvenimą, kurio nepasirinkau. Jei tik būtų pasitaikęs šansas tuos pančius nusimesti… Vampyrai, tad, buvo tiek pabėgimas, tiek ir paguoda, lyg užtikrinimas, kad keičiasi viskas, net ir aplinkybės, kad yra laiko, tereikia tik išgyventi. Tad gal tai, dėl ko nepritapau prie kitų ir padėjo man viską įveikti. Padarė mane panašesniais į vampyrus, kuriuos taip mėgau.
Nepaisant to, Drakula, bene garsiausias visų laikų vampyras, į mano gyvenimą įžengė gan vėlai. Visą jo istoriją man pateikė geriausias draugas ir partneris, V (Vakaris, aka Wannabekingpin). Gėdą jaučiau ne veltui, juk esu iš Vengrijos. Didelė dalis vampyrų mitų kilo tiesiai iš mano tėvynės, ir iš šalimai esančios Rumunijos. Dalis mano šaknų, palikimo, tiesiogine šių žodžių prasme, drįsčiau teigti.
Mano mėgstamiausia knyga yra C.C. Humphreys „Vlad: The Last Confession“. Be galo rekomenduoju, puiki knyga bendro istorinio vaizdo apie Vladą Smeigiką ir jo nepaprastą gyvenimą, susidarymui.
Na, o jūs, kitą kartą kai vaikštinėsite gamtoje – nepamirškite: paskui dienos šviesą visada seka naktis, o civilizacijos pakraščiuose tebetūno toji pirmapradė tamsa. Miškuose, pelkėse, slėniuose, kalnuose. Ženkite atsargiai ir elkitės pagarbiai. Niekada negalite žinoti kas stebi jūsų nuotykius.“
Aplankykite juos, VampirEntries greitai bus daugiau.
Ruduo, kaip visada (ar bent jau dažnai), buvo be galo gražus. Medžiai taip puikiai keitė spalvas, tada mėtė lapus, kol viskas aplink bent kiek, po tos vasaros, sulėtėjo. Kaip atokvėpis, pasiruošt švenčių sezonui, o su juo ir žiemai, kuri kaip ir jau atėjo. Aš, deja, tokios laimės, kaip pristabdymas, negavau, bet, ei, būtent dėl to ir rašau blogą.
Svarbiausias mėgstamiausias tai vitaminas D ir ZMA kompleksas (naudoju iš MyVitamins, bandžiau įvairių kitų, tai šio bent kapsulės normaliai užpildytos, o ne kaip papuola). Ir magnio kremukui, nes ne su šitom smegenim kažko imtis palaipsniui. Ne, arba viskas, arba nieko.
Nedaug užkandžių/maisto departamente, nes dėl ankščiau minėtų priežasčių kurį laiką tiesiog negalėjau valgyti. Visas maistas atrodė blogas, bjaurus ir nevalgomas. Bet, išsikapsčiau ir iš to, tad rekomendacijų, visgi, turiu. Pavyzdžiui, 2025 žiemos Redbull, toks labai obuolinis ir dėl to labiau rudeniškas, nei žiemiškas. Pringles, Flame Grilled Steak skonio, labai skanūs. Ir, iš naujo atradau batatų bulvytes su thousand islands padažu. Bet pirkit tas storas bulvytes, nes plonos tai ne kažką.
Nemažai ir gerų filmų. Pirmiausia tai Dracula: A Love Tale. Pats filmas gal ir nebuvo geras, bet aktoriai puikiai atliko savo darbą, o ir istorija buvo pakankamai kitokia, kad žiūrėtųsi gerai. Jei patiks Drakulą vaidinęs aktorius, rekomenduoju filmą Dogman. Tada, iš naujo pažiūrėjau Gattaca ir Equilibrium. Net geresni nei juos pamenu. Labai ilgiuosi viso to mums kadais maitinto kiberpanko žanro, kokie aukso laikai buvo, et. Ultraviolet irgi ne toks blogas, kokį jį prisimenu. Gal mažiau patiko tik Aeon Flux filmas, bet jį, berods, žiūrėjau vasarą, tai nesiskaito. Juoba, kad vis tiek patiko, nu nes kokios geros tos istorijos buvo.
O geriausia iš visko šį rudenį buvo video žaidimai. Nežiūrėkit kreivai, po lietų vaikščiot aš nemėgstu. Dėl drėgno oro labai nepriimtinai šalta. Tad žaidimai. Saints Row 2022 mane visiškai pakerėjo. To pasėkoj peržaidžiau ir SR3 ir SR4, ir jie irgi buvo nuostabūs, net geresni nei atsimenu. Tada pasilepinau sena meile, Tomb Raider, įsijungęs tuos pirmus tris, kur perdaryti. Kadais pradėjau nuo antro, tai kiek paslampinėjęs po pirmą (iki pirmo vertigo), perėjau į antrą. Kaip malonu buvo grįžt į matytas vietas, slyst ta pačia siena, šaudyt tuos pačius tigrus, atsargiai leistis į raviną, kur žinojau laukiant du dinozaurus ir taip toliau. Venecijoj, tiesa, teko net ieškot intike, kaip vieną segmentą praeiti. Nežinau, kaip ten taip labai man sekės vaikystėj, bet dabar jau sunkiau. Labai įsitraukęs ir į Hades 2. Puikus, tiesiog nuostabus žaidimas. O ir vis tiek ne toks geras, kaip pirmas. Bet, labiausiai džiugina tai turbūt Restaurats. Toks požeminis restoranas, varomas dviejų (iki keturių) žiurkių. Šiuo atveju, manęs ir draugės. Visoki receptai, sudėliot, supjaustyt, iškept, ir tada kaip frizbį pystelt per langelį, kad tik greičiau paduotų. Aibės klientų, nuo skeletų kurie užsisako tik gėrimus (su išimtim) iki vegetarų vampyrų, jų VIP‘ai ir jų nešami prakeiksmai arba palaiminimai, boltas/voltas ir taip toliau. Bei atsitiktiniai įvykiai, kur kažkas tiesiog išlupo iš rankų pjaustytą papriką, iš virtuvės permetė į kažkokį galvosūkį, atvėrė vartus į pragarą iš kur arba impai, kuriuos reikia lupt bagetėm, arba skeletai, kurie nespėję susėst – gailiai verkia išeidinėdami, nes mes jau penkios minutės, kaip užsidarę. Puikus žaidimas.
Saints Row gaus dar vieną kitą atskirą įrašą, noriu labai daug papasakot, mat pakeitė visas mano smegenis. Dabar, pamažu, grįžtu prie savo šaknų ir, pagaliau, nesijaučiu lyg botagu varomas. Tai taip tad.
Kad man smagiau būtų, galit dar ir kavos nupirkt, ačiū: Ko-Fi
Ego Noctis Naktigonė 